„Žmonės pamažu jau supranta, kad negali visąlaik sėdėti automobilyje ar prie televizoriaus. Vaikščiodami patiriame begalę gerų įspūdžių – tai paprasčiausias dalykas, kurį galima padaryti dėl savo sveikatos ir, tuo pačiu, būti maža dalele prisidedant prie klimato kaitos švelninimo. Svarbu, kad miestas žmogui suteiktų šią galimybę“, – įsitikinęs meteorologas, prodiuseris ir tiesiog aktyvus vaikščiotojas Silvestras Dikčius.
Vilniaus centre gyvenantis žinomas meteorologas čia išvaikščiojęs kone kiekvieną centimetrą ir ragina kitus sostinę atrasti būtent einant. „Jei bent kartą per savaitę tam tikrus įprastai automobiliu įveikiamus atstumus nueitumėte pėsčiomis, atsivertų visai kitoks miesto suvokimas. Mes visi esame bendruomenė ir gyventi darniai, vienam kitą saugoti ir nekenkti, yra labai svarbu. Tai suvokti galima tik pabuvus įvairiapusiu eismo dalyviu – norėsite eiti netrukdydami vairuotojams ar vairuoti netrukdant pėstiesiems“, – sako jis.
Silvestras vaikščiojimo malonumą atrado dar paauglystėje, tačiau tuomet nei reikėjo tam savęs raginti, nei apie tai mąstyti – tokia tiesiog buvo paauglio kasdienybė. „Mėgau daug vaikščioti su ausinuku, tačiau sąmoningai vaikščiojimą pasirinkau jau gerokai vėliau – dirbdamas sėdimą darbą supratau, kad paprasčiausiai trūksta judėjimo. Vis dėlto specialiai eiti į sporto klubus nenorėjau – mano vizijoje judėjimas turėjo įsipinti į kasdienybę kažkaip natūraliai, tarsi be pastangų – vaikščiojimas tam puikiai tiko“, – mena pašnekovas.
Rimtu vaikščiotoju jis tapo prieš šešerius metus, kuomet keisdamas darbus ieškojo veiklos, kuria galėtų užsiimti: išėjo Camino de Santiago piligrimų keliu Ispanijoje ir pėsčiomis per kiek daugiau nei mėnesį įveikė 900 km. Tuo metu kaip tik kūrėsi Lietuvos pėsčiųjų asociacija ir įvykiai dėliojosi taip, kad Silvestras kuriam laikui netgi buvo išrinktas jos prezidentu – tokiu būdu vaikščiojimas patapo gyvenimo būdu.
„Teko vis daugiau domėtis pėsčiųjų padėtimi Lietuvoje ir supratau, kad ji nebuvo gera. Paskutinius dešimtmečius Lietuva ėjo tuo keliu, kuriuo Vakarų Europos valstybės ėjo gerokai seniau – viskas buvo daroma taip, kad didėtų automobilių pralaidumas mieste: platinami keliai, siaurinami šaligatviai, atsisakoma žaliųjų zonų… – pasakoja S.Dikčius. – Apskritai terminas „pėstysis“ turėjo tarsi neigiamą konotaciją – žmogus, kuris pats palenda po ratais, trukdo eismui ir, iš esmės, – kažkoks toks, kuris neva neturi galimybės įsigyti automobilio.“
Neigiami stereotipai jo paties neišgąsdino – prieš metus vyras nutarė atsisakyti automobilio: „Dėl prodiuserinės veiklos turiu daug judėti, tačiau vairavimas, jeigu jo yra per daug, pradeda man kelti įtampą. Jo visiškai neišvengiu, tačiau kasdienybėje savo gyvenimą susistygavau taip, kad galėčiau daugumą taškų pasiekti pėsčiomis arba ėjimą miksuoti su viešuoju transportu, paspirtuku ar nuomotu automobiliu. Trumpai tariant – integruoju visas įmanomas transporto rūšis, tačiau šalia to visada yra dalis ėjimo. Mes visi pykstame, kad susidaro spūstys, kad mieste daug automobilių, tačiau juk aš pats, ir jūs, esate tos spūsties dalis“, – šypteli.
Visada būna pirmas žingsnis
S.Dikčius pasakoja, kad tam, jog susiformuotų įprotis daugiau vaikščioti, nebūtina kardinaliai keisti kasdienybės, tačiau juk kiekviena ilga kelionė, kaip sakoma, prasideda nuo pirmo žingsnio.
„Nereikia pulti į kraštutinumus. Jeigu jūs gyvenate vienoje miesto dalyje, o darbas – kitoje, tikėtina, kad automobilio neatsisakysite. Mano patarimas – bent kažkurią dalį savo kasdienių atstumų įveikti pėsčiomis – tai gali atrodyti smulkmena, tačiau netruksite pajusti, kiek naujų spalvų tai suteikia gyvenimui. Žmonės dažnai susikuria kažkokius tabu, kaip antai, viešojo transporto baimę. Pažvelkite į tai kaip į nuotykį, nebijokite nors truputį sudrumsti tos kasdienės rutinos. Eidami, arba ėjimą miksuodami su tuo, ką duoda miestas, atrasite galybę naujų pojūčių. Negi tikrai taip gaila bent kartą per savaitę atsisakyti to stovėjimo kamščiuose?“ – retoriškai su šypsena klausia S.Dikčius.
„Apskritai, jau metas mesti tuos stereotipus, kad viešuoju transportu važiuoja tik tie, kurie negali sau leisti nusipirkti automobilio. Pažiūrėkite į užsienį – normali praktika keliauti viešuoju transportu, nes tokiu būdu dar ir taupai savo laiką – gali atlikti tam tikrus darbus, skaityti, ar, galų gale, ilsėtis“, – priduria jis.
Be to, šiais laikais, kuomet itin daug laiko praleidžiama patalpose dirbant sėdimus darbus, judėjimas tapo itin svarbus. „Žmonės, kurie tausoja savo sveikatą, anksčiau ar vėliau supranta, kad vien važinėti automobiliu nėra sveika. Esame gyvos būtybės ir mums būtinas judėjimas savo kūnu. Įprotis vaikščioti lavina kūrybinį mąstymą, leidžia „perkrauti galvą“, pailsėti, pamatyti vietas visai kitomis akimis. Judėdami automobiliu mes miesto nepatiriame – patiriame tik gatves“, – įsitikinęs jis.
Silvestras pasakoja, kad žmonės vieną ar kitą įprastai važiuojamą atstumą įveikę pėsčiomis nuščiūva, kiek daug nepastebi pro automobilio langą – miestas jiems atsiskleidžia nematytais žaviais rakursais, apie kuriuos nė nenumanė. Be to, įsitikinęs jis, nuolat skubant automobiliu laikas, rodos, skrieja greičiau, dienos tarsi suvienodėja, o, išėjus iš šios apgaulingos komforto zonos ir bent dalį judėjimo pakeitus pėsčiomis, laikas tarsi išsitęsia. „Jau beveik metai, kai nebeturiu automobilio, ir jausmas toks, it jie buvo geroki ilgesni, su daugiau potyrių, bendravimo ir įspūdžių – atsivėrė galybė naujų patirčių!“ – patikina jis.
Vilnius – vaikščiotojų miestas
Pažangūs didieji miestai, tarp jų jau ir Vilnius, eina link tokios infrastruktūros kūrimo, kad žmonės visas pagrindines paslaugas gautų šalia namų, t.y. pėsčiomis lengvai pasiekiamu atstumu. Toks reiškinys, kaip antai itin populiarus Amerikoje, – važiavimas specialiai į atokiau esančius prekybos centrus apsipirkti – jau kurį laiką kritikuojamas. Pašnekovas įsitikinęs, kad gerai išvystyto miesto užduotis – suteikti žmonėms patogią kasdienybę, kad viskas daugiau mažiau būtų lengvai ir paprastai pasiekiama pėsčiomis.
„Paskutiniu metu teko pasigilinti ir maisto švaistymo tema. Supratau, kad aš pats jo beveik neišmetu, nes apsiperku vaikščiodamas pėsčiomis, o tai reiškia – jokių perteklinių prekių, tik tai, ko išties reikia. Tokiu būdu dar ir pinigų susitaupo“, – pasakoja S.Dikčius.
Mieste vasarą dėl kietų dangų gausos temperatūra gali būti net 2-3 laipsniais aukštesnė, todėl ne veltui karštą dieną būnant mieste gali greičiau apimti nuovargis. Džiugu, kad Vilniuje randasi vis daugiau žaliųjų zonų – šios suteikia pavėsį. Sprendimas palikti dalį nešienaujamų sostinės pievų sutinkamas prieštaringai, tačiau prieš imantis galutinių vertinimų meteorologas siūlo nepamiršti kelių svarbių aspektų.
„Man natūralios pievos, visų pirma, yra tiesiog gražios. Kitas, gerokai svarbesnis momentas, yra pievų teikiama vėsa miestui. Kai mieste karšta, mažai augalų šešėlio, pėsčiuoju būti sunkiau. Pats buvau pastebėjęs, kad rudenį arba pavasarį pėsčiomis nueinu daugiau, negu vasarą. Žaliosios zonos miestui itin svarbios galvojant ne tik apie pėsčiųjų komfortą, bet ir apie klimato kaitą – nupjauta žolė įkaista beveik taip pačiai, kaip asfaltas, o tuo tarpu nešienauta pieva išlaiko vėsą. Negana to, esant liūtims pievos sulaiko dalį vandens, dėl ko mieste gali pamažėti gatvių apsėmimo atvejų. Taigi natūralių pievų palikimas gerina miesto mikroklimatą įvairiais aspektais“, – dėsto S.Dikčius.
Kitas opus klausimas, dėl kurio, rodos, dar ilgai virs diskusijos – gatvių pertvarkymai. Tačiau ir čia, anot meteorologo, nereikėtų būti visiškiems savanaudžiams, o žvelgti globaliau: „Daug dešimtmečių gatvės buvo labai platinamos: yra tokių vietų, kur iš dviejų eismo juostų galima padaryti tris ar net keturias. Vakarų Europa jau senokai keičia šį plačių gatvių modelį, nes suvokia, kad gyvenimo mieste kokybė nepriklauso vien tik nuo to, kaip greitai gali pasiekti norimus taškus automobiliu. Jeigu gyvenamojoje zonoje galima patogiai vaikščioti ir gauti paslaugas – tokios vietos vertė yra didesnė, nes čia žmogus gyvens kokybiškiau. Be to, klimato kaitos problemų neišspręsime naikindami gamtą ir plėsdami betono plotus…“
Naujamiestyje gyvenantis Silvestras pastebi, kad, pavyzdžiui, Algirdo gatvei tapus vienpuse ne visiems vairuotojams šis pokytis patiko, tačiau šalia atsirado dviračių takas, žaliųjų zonų, sumažėjo eismas, triukšmas, o pėsčiųjų ir dviratininkų – padaugėjo. „Miestas turi padėti žmogui gyventi paprastai ir saugiai – tai ne autostrada, o vieta, kurioje gyvenama, kur laksto vaikai. Pyksta tie, kurie čia tik pravažiuodavo, nes tie, kurie gyvena, džiaugiasi“, – įsitikinęs jis.
Anot pašnekovo, niekada netrūks diskusijų ir skirtingų nuomonių dėl miesto tvarkymo, tačiau, įsitikinęs jis, pokyčiai privalo vykti, net jeigu iš pradžių ir ištinka atmetimo reakcija. „Prisitaikymas prie pokyčių neįvyksta per dieną, bet faktas, kad jie neišvengiami. Tiek dėl klimato kaitos, tiek dėl kiekvieno žmogaus asmeninės sveikatos. Klimato kaita vyksta ir adaptuotis dėl to privalome jau dabar. Tie miestai, kurie nesugebės savo veido pakeisti į žalesnį, taps nebepatogūs, nepatrauklūs, o žmonės betone tiesiog nebenorės gyventi“, – įsitikinęs S.Dikčius.
Nuotraukos Sauliaus Žiūros.
www.vilnius.lt
