Štai tokius prieškario kelionės prisiminimus 1931 metais užrašė lietuvis.
Pasak amžininko, „Pirmas įspūdis Vilnių aplankius, tai stoka gyvumo. Maža judėjimo. Pavyzdžiui į Vilnių turintį 200 000 gyventojų atvyko traukinys iš Daugpilio. Išlipo ne daugiau kaip 35 žmonės.
Prie stoties – daugybė vežėjų. Ir labai mažai automobilių. Vietoje „konkės“ vaikščioja maži autobusai, kuriuose vos po 13 keleivių telpa.
Vilniaus gatvėse nemažai matyti kariškių. Be jų daug yra pabėgusių Lietuvos dvarininkėlių. Jie Vilniaus krašte dabar užima valdiškas tarnystes. Čia jei jaučiasi tikraisiais miesto šeimininkais.
Miesto gatvėse girdėti lenkų, rusų ir žydų pašnekesiai. Lietuviškai kalbant išgirsti sunku. Sunkiau nei pirmojo pasaulinio karo metu. Nepaisant to, Vilniuje priskaičiuojama apie 12 tūkstančių lietuvių.
Mieste lietuviai turi kelias susirinkimo vietas. Buriasi į kelias organizacijas. Visų pirma tai laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas. Toliau seka lietuvių mokslo draugija. Ji 1907 m. įsteigta Jono Basanavičiaus. Draugija turi didelę 32,000 knygų tomų biblioteką.
Lietuviukai turi savo mokyklas ir darželius. Mokesčiai Vilniaus krašto kaimuose ir miesteliuose nepakeliami. Uždarbių nėra. Ūkio produktų maža. Kaimo žmonėms lenkų valdžia paskolų nesuteikia. Paskolas gauna tik dvarininkai.
Vilniaus krašto žemė nėra labai derlinga. Daug balų ir smiltynų. Lenkų valdžia prie darbo lietuvių nesamdo. Vilniuje daugiau nei trys tūkstančiai bedarbių.
Matydami, kad nepriklausomoje Lietuvoje daug geriau žmonėms klojasi, vieni žiūri į mūsų valstybę su pavydu, kiti su nostalgija. Sulenkėjusių lietuvių tarpe auga pagarba Lietuvai ir lietuviams.
Lietuviškas kaimas lenkų valdomose srityse gyvena tikrai didvyriškai. Lietuvių kaimiečio ausyse skamba Maironio eilės: „Erelis, suspaudęs sparnais, neleidžia nei žodžio nei rašto.“ Ypatingai uolus yra Švenčionių apskrities lietuvių jaunimėlis.“
1931 m.
Tomas Sušinskas
