Po tris savaites trukusių derybų Europos komisija trečiadienį paskelbė, kad Lietuvos valstybė neturi pagrindo blokuoti tranzito geležinkeliais tarp Kaliningrado ir pagrindinės Rusijos dalies, išskyrus karinės paskirties prekes. Toks komisijos sprendimas tapo nemaloniu niuksu, griežtos sankcijų politikos pozicijos besilaikiusiam valdančiajam elitui.
Dar didesnis šaršalas kilo visuomenėje. Vieni tai bandė užglaistyti, net vadino tai mūsų laimėjimu. Juk sankcijos iš esmės liko. Kiti net įžvelgė Lietuvos valstybingumo pralaimėjimo užuomazgas. Juk dabar keliai tarsi mūsų, o geležinkelis – “prohodnoi dvor”. Tuo tarpu opozicija, prieš tai kritikavusi valdžią, dėl dirbtinai aštrinamos padėties, suskubo išversti kailį. Ir dabar jau reikalauja asmeninio užsienio reikalų ministro atsistatydinimo. Ir tik maža dalis visuomenės, iškėlė klausimą: O kodėl taip nutiko? Negi Europos partneriai mus išdavė?
Išdavystės idėja iškelta, pirmiausiai ne kur kitur, bet pačių vakarų žiniasklaidoje. Juk Lietuvos nepalaikė, pagrindiniai sąjungininkai: Vokietija, JAV, net Lenkija tylėjo. Vokietijos laikraštis „Die Welt“ teigė, jog tokiu nauju gairių išaiškinimu buvo labiausiai suinteresuota pati Vokietijos valdžia. Tačiau nemanau, kad čia viskas taip paprastai susidėlioja. Nors Vokietiją kaltinti dėl visko, tai kaip spardyti gulintį – labai lengva. Šį kartą Lietuvai tenka raškyti savo pačios pernelyg oportunistinės pokerio lošėjos politikos vaisius. Be abejo nepamirštant ir priešininkui tekusių kozirių.
Jei pažvelgtume į kadenciją įpusėjusios valdžios užsienio politiką, kokie pirmi žodžiai jums šmėsteltų galvoje? Drąsi, aikštinga, kontraversiška, arogantiška, atsakinga, pasyvi? Kuo jau kuo, bet pasyvia jos nepavadinsi. Būtent oportunistinė – tai pirmas žodis, šmėstelėjęs mano galvoje. Nuo pat Taivano vardo ambasados atidarymo Lietuva įsitvirtino geopolitinėje padangėje kaip drąsi, ori ir aikštinga šalis – drakonų žudikė. Tačiau tokia politika sukuria ir daugiau iššukių. Nors paremti demokratinį Taivaną yra teisingas žingsnis. O šiuo metu mes iš lėto mezgame ekonominius ryšius su patikimu partneriu, nei būtų buvus Kinija. Tačiau tuo metu iš anksto nebuvo tinkamai paskaičiuotas galimas Kinijos atsako svoris. O kai tas atsakas smogia, kam tu skambinsi? Savo sąjungininkams.
Kitas pavyzdys, – Lietuvos demokratijos kryžiaus žygis į Baltarusiją. Buvo vėl priimtas morališkai teisingas žingsnis – visiškas Baltarusijos piliečių judėjimo už laisvę rėmimas. Griežčiausia ir atkakliausia šioje kovoje buvo ne šio regiono didvalstybė Lenkija, bet, vėl gi, Lietuva. Judėjimui pavykus, mes pagaliau būtume turėję saugias rytines sienas. Tačiau buvo apsiskaičiuota. Judėjimas išsikvėpė. Tinkamai neįvertinta kito oportunisto su didesniais raumenimis – Rusijos vaidmuo. To pasekoje, po metų jau mums teko atlaikyti rusų ir Lukošenkos spectarnybų organizuotą pabėgėlių ataką mūsų pasienyje. Ir kam mes vėl skambinome? Taip – teisingai.
Įdomumo dėlei, kai sausį prasidėjo neramumai Kazachstane, aš kolegoms juokavau: Ar tik vėl kur nekyšo mūsų – lietuvių ausys? Tam tikra prasme gera jaustis svarbiu pasaulyje. Lietuva sėdi greta tokių valstybių, kaip Kinija, JAV, Rusija prie geopolitinio pokerio stalo. D. Trumpo perfrazuotas šūkis „Padarykime Lietuvą didžia“ išsipildė Lietuvos diplomatijoje.
Tačiau nereikia pamiršti vieno dalyko. Net jei mes arogantiškai įkišome užpakalį čia, visų pokerio žaidėjų žetonų skaičius yra baigtinis. Kai tave per pastaruosius du metus reikia nuolat traukti už ausų iš balos, tavo sąjungininkai galop pavargsta. Žetonai baigiasi. Tad šis EK Kaliningrado tranzito išaiškinimas, gali būti tiesiog politinio sąjungininkų nuovargio dėl karo ir kitų problemų pasekmė.
Nereikia pamiršti kas tavo geopolitinio lošimo partneriai. Jei tai džentelmenų lyga, kur visi laikosi nustatytų žaidimo taisyklių – puiku. Bet mūsų oponentas yra kruvinas banditas, savo šalies istorijoje sulaužęs visas įmanomas sutartis. Tad nieko keisto, jog šis aferistas į žaidimą atsinešė papildomą kortų kaladę ir traukė kozirius iš kruvinos rankovės.
Aš nuolat kritikavau perdėtą karo baimių kurstymą, keliamą dėl Suvalkų koridoriaus. Bet būtent šios baimės eskalavimas, lyg tyčia suintensyvėjęs birželį, tapo spaudimu mūsų sąjungininkams ir mūsų valdantiesiems. Baimės propaganda yra labai mėgstama rusų. O penkta kolona vakaruose ir Lietuvoje tam puikiai pasitarnavo. Tą spaudimą sustiprino liepos 10 d. užsuktas dujų kranelis vakarų Europai. Esą, dėl būtino vamzdžių remonto dujos, Nord Stream 1 laikinai netekės. O kur dar spekuliacijos, kad mainais dėl grūdų eksporto, rusai galimai prašo nuolaidų kitur. Kai turime tokį geopolitinį foną, kokių dar Europos komisijos išaiškinimo gairių mes galėjome tikėtis?
Jokios gairės negali atimti iš mūsų sprendimų laisvės. Ar Rusijos Rados skiedalai apie esą neteisėtą mūsų nepriklausomybę atėmė nors dalelę mūsų laisvės? Ne. Lygiai taip pat mes galime imtis vienašališkų veiksmų. Jei tavo oponentas prie pokerio stalo yra sukčius, nematau, kodėl mes turime su juo toliau žaisti sąžiningai. O tie, kas ragina toliau žaisti su sukčiu sąžiningai, greičiau patys gali būti traktuojami kaip tokio aferisto suokalbininkais. Bet nebūtinai tokia vienašališka Lietuvos pozicija Kaliningrado atžvilgiu atneštų daugiau naudos nei žalos ilguoju laikotarpiu. Be to, dabartiniams valdantiesiems dviejų metų krūvio – Covid19, migrantai, karas ir t.t., užtektų kelioms kadencijoms. Žmogiška kartais „pasuoti“ vieną kitą pokerio partiją.
Galų gale, taip ir liko neaišku, kokios pirminės gairės dėl Kaliningrado tranzito buvo priimtos 4 sankcijų pakete. Gali būti, kad Lietuva vėl pabandė sulošti papildomą pokerio partiją ir gauti daugiau nei buvo priimta. Tokiu atveju mes nieko nepralaimėjome. O viskas liko status quo.
Taip, kad krupjė – dalinkite kortas! Prasideda naujas pokerio raundas…
Giedrius Iškauskas
