Ant Trakų g. 10-uoju numeriu pažymėto namo atidengta atminimo lenta Stefanijai Ladigienei (1901–1967 m.). S. Ladigienė – visuomenės bei politikos veikėja, publicistė, pedagogė, žydų gelbėtoja.
„Stefanija Ladigienė reprezentuoja mūsų tikrąją Lietuvą. Ne tą, kuri bandė išgyventi ir pasiklydo, ne tą, kuri koloboravo, netgi ne tą, kuri kovojo kartais beviltiškas kovas, o tą, kuri tiesiog drąsiai stovėjo žmogiškumo akivaizdoje”, – atidengiant atminimo lentą kalbėjo Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
Pagerbti iškilios lietuvės, žydų gelbėtojos atvyko ir JAV, Vokietijos bei Izraelio ambasadoriai, Vilniaus miesto garbės pilietis prof. Vytautas Landsbergis.
JAV ambasadorius Robertas S. Gilchristas kvietė sekti S.Ladigienės drąsos ir sąmoningumo vertybėmis: „Atsisakyti diskriminuoti nuo mūsų besiskiriančius yra sąmoningumo išraiška. Rizikuoti savo gyvenimu ir gerove tam, kad apsaugotum pažeidžiamus – tai drąsos išraiška. S. Ladigienės pavyzdyje randame įkvėpimą ir priminimą apie orumo ir universalių žmogaus teisių vertybes bei idealus.”
Vokietijos ambasadorius Matthiasas Sonnas padėkojo Vilniaus miestui ir merui už istorinės atminties palaikymą: „Tikiu, kad mes negalime pamiršti siaubingų genocido metų, negalime leisti pamiršti to kitiems ir privalome išlaikyti gyvą atmintį apie tam besipriešinusius žmones, tokius kaip S.Ladigienė.”
Izraelio ambasadorius Yossefas Levy pabrėžė žmogiškumo svarbą: „Nors nepažinojau Stefanijos, tačiau tikiu, kad būtent vidinė galia pastūmėjo ją išgelbėti žydų mergaitę. Ši galia – tai žmogiškumo galia, kuri leidžia mums atskirti gera nuo bloga ir neprarasti žmogiškumo net ir tamsiausiais laikais”.
„Ji išgyveno labai sunkius laikus. Atrodytų – Dieve mano, pačiame jėgų žydėjime atsidurti tremtyje, kur slenka dienos pilkos ir lyg ir nieko nevyksta – netiesa, močiutė niekada neprarado nė minutės, ji kiekvieną minutę išnaudojo geram darbui. Tai buvo tikrai nuostabus žmogus ir aš esu ta laiminga anūkė, kuri užaugo ant jos kelių”, – sakė S. Ladigienės vaikaitė žurnalistė, vertėja Liudvika Pociūnienė.
Kovotoja už moterų teises ir žydų gelbėtoja
Gilų įspaudą S. Ladigienė paliko daugelio žmonių gyvenimuose. Dar XX a. pirmoje pusėje ji buvo garsi savo progresyvia pasaulėžiūra: akcentuodavo moterų savarankiškumą, finansinę nepriklausomybę, išsilavinimą, laisvę, buvo pirmoji žurnalo „Moteris” redaktorė, viena pirmųjų moterų išrinkta į Lietuvos Seimą. Pasak S. Ladigienės, „jeigu pačios vertinsime save tiek, kiek esame žmonėmis, o ne lėlėmis, tatai ims daryti ir visa visuomenė.”
S. savotišku katalikiškos rezistencinės minties atstovų susitelkimo centru. Bute lankydavosi ir prieglobstį rasdavo studentai, karininkai, mokytojai ir žinomi žmonės: arkivyskupas Mečislovas Reinys, kunigai Alfonsas Lipniūnas, Ladas Tulaba, poetas Faustas Kirša, rašytojai Juozas Keliuotis ir Balys Sruoga.
Su generolu leitenantu Kaziu Ladiga susilaukusi 6 vaikų, ji visada rasdavo laiko padėti ir kitoms moterims: rengė pedagoginius kursus, rėmė sunkiai besiverčiančias šeimas, vienišas motinas, gebėjo įkvėpti merginas ir moteris siekti išsilavinimo ir savarankiškesnio gyvenimo.
S. Ladigienė buvo priglaudusi ir iš Kauno geto pabėgusią literatūrologę Ireną Veisaitę, rūpinosi ja kaip savo dukra. I. Veisaitė yra pasidalijusi jautriais prisiminimais apie savo globėją, kuri vakarais guldydama savo vaikus miegoti pridėdavo jiems prie kaktos kryželį ir pabučiuodavo. Pabučiavo ir žydę mergaitę, ir tas patirtas švelnumas liko tarp reikšmingiausių jos globotinės vaikystės prisiminimų.
1946 metais S. Ladigienė buvo suimta, nuteista 10 metų kalėti Pečioros ir Taišeto lageriuose dėl to, kad priklausė Ateitininkų organizacijai bei apkaltinus antisovietinės propagandos platinimu ir agitacija. Nors pačios S. Ladigienės vaikai liko nuo jos atskirti, antrąja mama ir mokytoja ji tapo kartu su ja kalėjusioms studentėms, gimnazistėms.
Iš tremties S. Ladigienė grįžo nukamuota ligų. Paskutinius gyvenimo metus praleidusi apsupta artimųjų, inteligentijos, 1967 m. S. Ladigienė mirė. Po mirties ji buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir Pasaulio tautų teisuolės garbės vardu.
Nuotraukos Sauliaus Žiūros.
Vilniaus miesto savivaldybė
