Skyrybos – labai sunkus ir jautrus laikotarpis visai šeimai. Itin skaudžių išgyvenimų tėvų skyrybos sukelia vaikams. Kartais skyrybų procese tenka dalyvauti ir vaiko teisių gynėjams. Pagrindinis jų tikslas – daryti viską, kas įmanoma, kad būtų užtikrinti geriausi vaiko interesai ne tik šiuo skaudžiu laikotarpiu, bet ir po jo.
Apie tai, kuo gali padėti ir ką konkrečiai veikia vaiko teisių specialistai, kai skiriasi pora, turinti vaikų, kalbamės su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Teisinės pagalbos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus patarėja Indre Kryžiūte.
–Kada ir kaip vaiko teisių specialistai dalyvauja šeimos skyrybų procese?
–Tai labai priklauso nuo to, kaip skiriasi vaiko tėvai. Jei skiriasi bendru sutarimu, tai vaiko teisių specialistai dažniausiai procese išvis nedalyvauja ir apie tokią bylą net nežino. Tėvai tarpusavyje sudaro sutartį dėl santuokos nutraukimo ir tarpusavyje susitaria su kuriuo iš jų lieka gyventi vaikas, kaip bus organizuojamas vaiko bendravimas su kitu iš tėvų, išsprendžia vaiko išlaikymo klausimą. Išimtinais atvejais, jei teismui, susipažinus su šia sutartimi, kyla kokių nors abejonių, yra kreipiamasi į mūsų tarnybą ir prašoma pateikti išvadą, ar tos sąlygos, dėl kurių tėvai susitarė, atitinka vaiko interesus.
–Kokiais konkrečiais atvejais teismui gali kilti abejonių ir jis gali kreiptis į tarnybą dėl išvados?
–Vienas iš atvejų – kylančios abejonės dėl tėvų susitartos bendravimo su vaiku tvarkos. Tvarka gali pasirodyti per daug ribojanti vieno iš tėvų teises ar neatitinkanti vaiko interesų. Pavyzdžiui, vaikui aštuoneri metai. Tėvai susitaria, kad tėvas turi teisę pasiimti vaiką tik dviem valandom per savaitę, be nakvynių, turi teisę su vaiku bendrauti tik mamai dalyvaujant. Tuomet tarnyba sprendžia, ar tokia tvarka tikrai atitinka geriausius vaiko interesus.
Kartais teismui gali kelti abejonių numatyta pinigų suma vaikui išlaikyti. Pavyzdžiui, tėvai (ar vienas iš tėvų) gali bandyti susitarti, kad būtų priteista labai maža pinigų suma (tarkime, 50 eurų) vaikui išlaikyti ir, kaip mažos sumos kompensacija, vaikui priteistas kažkoks turtas, tarkime, buto dalis. Tokia tvarka teismui gali kelti abejonių, nes išlaikymo paskirtis yra tenkinti kasdienius vaiko poreikius, tokius kaip pavalgyti, apsirengti, nuvykti į mokslo įstaigą, lankyti būrelį ir pan. Butas, tokiu atveju, galėtų užtikrinti vaiko poreikį turėti namus, bet gali nukentėti kitų vaiko poreikių tenkinimas. Be to, jei vaikas bus buto savininkas, jam teks ir jo išlaikymo našta. Taigi, būna visokių teisinių „kabliukų“. Jei teismui kyla abejonių, jis gali prašyti tarnybos nuomonės.
–Tarnyba, prieš teikdama nuomonę teismui, į ką atsižvelgia pirmiausiai?
–Visada visais atvejais žiūrima, ar yra užtikrinti geriausi vaiko interesai. Tarnyba tikrina, ar turi duomenų apie šeimą, ar joje buvo fiksuota vaiko teisių pažeidimų, ar tėvams nėra apribota jų valdžia. Gal, pavyzdžiui, tėvai ar vienas iš tėvų neturi teisės priimti sprendimų dėl vaiko.
–Ar prieš teikdami išvadą teismui vaiko teisių specialistai apsilanko besiskiriančioje šeimoje?
– Kai tėvai skiriasi bendru sutarimu, mes tik labai retais atvejais gauname teismo prašymą išklausyti vaiko nuomonę, tarnybos specialistai šeimoje paprastai nesilanko. Tokiu atveju pagal mūsų turimą informaciją įvertiname sąlygas, dėl kurių tėvai susitaria ir teikiame teismui išvadą. Išskirtiniais atvejais, jei teismas prašo išklausyti vaiko nuomonę, tarnybos specialistai gali vykti į šeimą.
Jei tėvai nesutaria dėl skyrybų (nesutarimų gali būti dėl skyrybų sąlygų, kaltės, turto dalybų, bendravimo su vaiku) ir skiriasi ginčo teisena, tada tarnybos specialistai vyksta į šeimą, atlieka tuo metu reikalingus veiksmus.
–Papasakokite plačiau, ką konkrečiai veikia vaiko teisių specialistai, kai vaiko tėvai nesutaria ir skiriasi, teisiniu terminu kalbant „ginčo teisena“?
-Skiriantis privaloma išspręsti nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, išlaikymo ir bendravimo klausimus. Jeigu tėveliai skiriasi nesutardami dėl šių klausimų, tarnybą privaloma įtraukti į bylą kaip išvadą teikiančią instituciją. Gavę iš teismo tokį ieškinį, mes privalomai turime lankytis abiejų tėvų namuose, ištirti buities sąlygas, išklausyti vaiko nuomonę ir pateikti teismui „Šeimos aplinkos sąlygų tyrimo aktą“ bei „Vaiko nuomonės išklausymo aktą“. Taip tiksliai vadinasi šie dokumentai.
–Ar tarnybos darbuotojai turi pakankamai kompetencijų apklausti vaiką?
–Skyrybų bylose dalyvauja ir su teismu bendrauja tarnybos specialistas – teisininkas, o tirti sąlygų į šeimą dažniausiai vyksta specialistas – gynėjas. Šis specialistas, kaip ir nemaža dalis kitų Tarnybos darbuotojų, yra įgijęs psichologijos žinių. Tarnyba savo darbuotojams nuolat rengia mokymus apie bendravimą su vaikais, vaiko išklausymą. Įprastai šiuos mokymus veda psichologai.
–Kokio amžiaus vaikų nuomonė jau yra išklausoma?
–Kalbamės su bet kokio amžiaus vaiku, jei tik jis jau moka kalbėti. Žinoma, pokalbio turinys būna skirtingas priklausomai nuo to, kokio amžiaus yra vaikas. Didesnio vaiko, kad ir šešiamečio, galima tiesiai paklausti su kuo jis nori gyventi. Greta to, galima užduoti ir bendro pobūdžio klausimus: ką tu veiki su mama, ką su tėčiu? Su mažesniais vaikais bendraujama kitaip. Kaip pavyzdys, vaiko paprašoma nupiešti svajonių namus, paklausiant, ką į tuos namus pasiimtų gyventi kartu – mamą ar tėtį, o galbūt dar ką nors. Tokio pokalbio tikslas yra suprasti, koks tuo metu yra vaiko santykis su kiekvienu iš tėvų.
–Ar yra įstatyme įtvirtinta, kokio amžiaus vaiko pasakymas, kad nori gyventi su mama ar tėčiu, yra privalomas vykdyti?
–Amžiaus riba nenumatyta. Kiekvieno vaiko nuomonė turi būti išklausyta. Į kiekvieno vaiko nuomonę privalu atsižvelgti. Aukščiausiasis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad vaiko nuomonė yra vienas iš reikšmingų įrodymų byloje, kuri gali daug pasakyti apie bylos visumą ir kontekstą. Žinoma, jei vaikas mažas, jis dar negeba pasakyti savo nuomonės. Tokiu atveju bandoma įvertinti vaiko ir tėvų tarpusavio santykius, kaip vaikas jaučiasi su kiekvienu iš tėvų.
Svarbu pabrėžti, kad dažniausiai vaikai teigiamai atsiliepia ir apie tėtį, ir apie mamą, ir beveik visada sako: „aš noriu, kad tėveliai gyventų kartu, noriu gyventi su jais abiem“. Tada teismui akcentuojame, jog yra akivaizdu, kad vaikas turi artimus santykius su abiem iš tėvų ir kad yra labai svarbu ir po skyrybų užtikrinti vaiko galimybę pilnavertiškai bendrauti su abiem tėvais.
Dažniausiai tarp tėvų nebūna ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos. Praktika rodo, jog dažniausiai vaikai, visgi, lieka gyventi su mama, o tėčiai tam neprieštarauja.
–Plačiau papasakokite apie šeimos aplinkos sąlygų tyrimą. Į ką tarnybos darbuotojai atkreipia dėmesį apsilankę šeimoje?
–Visų pirma noriu patikinti, kad tėveliai neturėtų baimintis į namus įsileisti vaiko teisių specialistą. Jis tikrai nėra ir nebus priešiškai nusiteikęs. Apsilankymo metu jis vertina, ar šeimos gyvenamoji aplinka saugi vaikui, ar užtikrinami jo poreikiai. Yra populiaru manyti, kad vaiko teisių specialistai privalomai tikrina šaldytuvą – ar jame yra maisto, taip pat – patalynės baltumą. Tačiau specialistai vaiko aplinką vertina daug plačiau, žvelgdami į kontekstą bei aplinkybes. Produktų pilnas šaldytuvas nereiškia, kad vaikas visą laiką sotus ar nepatiria smurto, o apytuštis šaldytuvas – kad vaikas neturi ko valgyti ar yra nemylimas. Vaiko netyčia kakava aplieta paklodė nėra požymis, kad vaikas gyvena netinkamoje aplinkoje. Visai kas kita, jei namuose, auginant kūdikį, nėra jam reikalingų sauskelnių ar vystyklų, įtarimą gali kelti, jeigu vaikas neturi nė vieno žaislo, jei namuose pavyksta rasti vos kelis vaiko drabužėlius, o ir tie patys purvini, suplyšę. Galbūt visur mėtosi alkoholio buteliai, vaistai, patys namai tapę nebesaugūs vaikui. Taigi, šeimos aplinkos sąlygų įvertinimo metu visuomet objektyviai ir supratingai apžiūrima buitis, juk joje gyvena vaikas.
–Kartais besiskiriančių porų nesutarimai būna labai dideli. Dėl ko tuomet dažniausiai kyla kivirčai?
– Dažniausiai nesutarimų kyla dėl vaikui išlaikyti reikalingos pinigų sumos. Toks ginčas, dažnai labiau panašėja į ginčą dėl pinigų nei dėl vaiko. Bylų, kuomet tėvai tarpusavyje stipriai kivirčijasi dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku, kelia priešinius reikalavimus, sakyčiau, yra iki dešimties procentų skyrybų bylų, su kuriomis susiduria vaiko teisių gynėjai. Daugėja bylų, kuriose tėčiai kelia reikalavimus, nori patys auginti vaikus, nesutinka su tuo, kad tik mama rūpintųsi vaiku. Tokia tendencija, manau, yra susijusi su tuo, kad keičiasi tėčių supratimas apie tėvystę, savo vaidmenį vaiko gyvenime.
–Kurią pusę tokiu atveju gina vaiko teisių gynėjai?
–Vaiko teisių gynėjai negina nei tėčio, nei mamos. Jie rūpinasi, kad būtų užtikrinti geriausi vaiko interesai. Tokios bylos paprastai pasižymi tuo, kad abu vaiko tėvai būna pajėgūs tinkamai auginti vaiką ir vaikas juos abu myli. Nagrinėjant bylą iš esmės, tarnyba teismui, kaip minėjau, turi pateikti išvadą. Prieš ją pateikdami, mes atsižvelgiame į aplinkybių visumą. Visų pirma klausiame vaiko nuomonės, atsižvelgiame į jo norą. Jei šeima dar iki skyrybų proceso pradėjo gyventi atskirai, žiūrime su kuo gyvena vaikas, su kuo jis kartu eina šiuo pokyčių laikotarpiu, su kuo jis natūraliai liko. Taip pat atsižvelgiame į tai, kur vaikas mokosi, kur lanko būrelius. Gal kitas iš tėvų gyvena toli, gal išsikraustė į kitą miestą. Vertiname ir tėvų užimtumą.
–Jei skiriasi pora, kuri turi ne vieną vaiką ir tėvai nori vaikus „pasidalinti“. Kaip tokiu atveju elgiasi vaiko teisių gynėjai, kokios pozicijos laikosi?
–Prioritetas teikiamas tam, kad vaikai nebūtų išskirti. Visada ieškome geriausio varianto, juk tarp brolių ir seserų dažniausiai yra artimi santykiai, kurie yra labai reikšmingi. Dažnai vaikai psichologiškai palaiko vienas kitą, ypač, vykstant skyrybų procesui. Kartu jiems lengviau išgyventi šeimos skyrybų laikotarpį. Jei tarp tėvų yra konfliktas, atskiriant vaikus, nesinori supriešinti ir jų. Tai galėtų įvykti, jei vaikai būtų išskirti.
Vis dėlto, negalime teigti, kad visada yra blogai, kai vaikai išskiriami. Tai labai priklauso nuo konkrečios situacijos. Tikrai būna atvejų, kai tarp vaikų yra didelis amžiaus skirtumas ir, tarkime, paauglys berniukas nori gyventi su tėčiu, o kitas vaikas yra dar labai mažas ir yra labai prisirišęs prie mamos.
Taigi, prioritetas būtų neišskirti vaikų, tačiau noriu dar kartą pabrėžti, kad visada atsižvelgiame į konkrečią situaciją.
–Daugėja atvejų, kai vaikas vienodai laiko gyvena ir su tėčiu, ir su mama, nuolat keliauja tai į vienus, tai į kitus namus. Ar susiduriate su tokiais atvejais? Kaip į tokius atvejus reaguoja vaiko teisių gynėjai?
–Išties daugėja bylų, kai tėvai prašo nustatyti tokią bendravimo tvarką, kai vaikas gyvena pusę laiko su vienu iš tėvų, pusę – su kitu. Šimtais dar tokių bylų nėra, bet jų daugėja.
Iš esmės mes nesame prieš tokią tvarką. Ir Aukščiausiasis teismas yra pasisakęs, kad galima tai daryti. Tačiau kiekvienu atveju vertinama individualiai, atsižvelgiama ne į tėvų patogumą, o į tai, ar tinka toks gyvenimo būdas konkrečiam vaikui. Rūpinamasi, kad tai vaiką kuo mažiau trikdytų. Nuolatinis keliavimas iš vienų namų į kitus gali traumuoti sėslesnį vaiką. Tokia tvarka vienaip gali veikti mažesnį vaiką, kuris turi mažiau daiktų, kitaip – vyresnį.
Turėjome vieną bylą, kai mergaitė grojo pianinu, buvo daug investuojama į jos muzikinių gebėjimų vystymą. Pianinas stovėjo mamos namuose. Tėtis prašė nustatyti pusę mergaitės gyvenimo laiko su juo (kas dvi savaites), tačiau jis neturėjo pianino. Siūlėme tėčiui spręsti šią problemą, kad būtų užtikrinta galimybė mergaitei lavintis.
Vaiko teisių gynėjai atsižvelgia į visus aspektus. Patikėkite, kai tarp tėvų yra ginčas, situaciją išnagrinėjame iki siūlelio ir viską sudėliojame vaiko labui.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos inf.
