Artėjant Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) dienai, Nacionalinis transplantacijos biuras kviečia prasmingo pokalbio apie mirtį. Pašnekovė – psichologė, Lietuvos psichologų sąjungos prezidentė Valija Šap.
„Žinote, būsiu atvira: ne kartą girdėjau, jog daug žmonių laukia donoro ir jų gyvybė priklauso tik nuo to, ar artimiausiu metu bus paaukotas jiems tinkamas organas. Nebijau mirties temos, su šypsena priimu žmonių svarstymus, kad jeigu turėsi donoro kortelę, tau dar gyvam esant ligoninėje medikai nutrauks gydymą, kad organus galėtų paimti donorystei. Dabar klausiu savęs, kodėl pati dar neturiu donoro kortelės? Tiesiog neprisiruošiau to padaryti. Todėl po šio interviu pirmasis mano darbas, kurį atliksiu – užpildysiu sutikimą donorystei. Pasikalbėjau apie tai su artimaisiais, jie visiškai pozityviai priėmė šį mano sprendimą. Esu už donorystę ir kiekvieną žmogų skatinu jai pritarti. Mirtis gali padovanoti gyvybę. Kaip paprasta ir kartu – ypatinga“, – sako V. Šap.
Ar Lietuvoje keičiasi mirties kultūra?
Mirties tema mums vis dar kelia daug sunkių, negatyvių jausmų: baimę, nerimą, bejėgiškumą, pyktį. Žmogus linkęs vengti tokių jausmų, o tai reiškia – ir temų, kurios gali kelti sunkių išgyvenimų. Visuomenė dar galvoja, kad mirties tema gali būti aktuali tik senyvo amžiaus ar sunkiai sergantiems žmonėms, tačiau mirties baimė, noras kalbėti apie ją gali būti aktualu ir vaikams, ir jauniems žmonėms.
Mums vis atrodo, kad nekalbėdami apie mirtį apsaugome kitą, tačiau iš tiesų nekalbėjimo priežastis yra mūsų pačių baimė. Baimė būti šalia kenčiančiojo, baimė kalbėti apie išsiskyrimą. Todėl, kai tik išgirstame bent užuominą apie mirtį, kuo greičiau stengiamės šios temos atsikratyti sakydami: ,,Ką čia šneki, tu pasveiksi, viskas bus gerai“; ,,Kaip tau gali kilti tokios mintys, tu jaunas ir stiprus“ ir pan. Ypatingai sunku tėvams, kurių vaikai sunkiai serga ir ima klausinėti apie mirtį. Tėvai, tarsi norėdami vaiką apsaugoti, nekalba, nors specialistai aiškiai sako, kad pokalbis apie mirtį tokioje situacijoje vaikui ne pakenks, o, atvirkščiai, padės.
Mes apie mirtį beveik nieko nežinome, tačiau vienas dalykas visiškai aiškus: vos tik užgimė gyvybė – šalia jos yra mirtis. Tai neišvengiama. Tai nuo mūsų nepriklausoma. Nekalbėdami tikrai neapsisaugome nuo mirties, jos neatitoliname. Nekalbėdami netenkame galimybės suprasti, kaip jaučiasi tas, kuriam ši tema svarbi, netenkame galimybės padėti šalia esančiajam emociškai geriau jaustis. Kalbėjimas mažina baimę, psichologinį skausmą, vienišumą.
Ar tai, koks yra visuomenės požiūris į mirtį, gali turėti įtakos požiūriui į organų donorystę?
Tikrai gali. Dažnai mes neleidžiame artimiesiems kalbėti net apie tai, kaip jie norėtų būti palaidoti, tad suprantama, kad organų donorystės tema taip pat gali būti gąsdinanti.
Organų donorystės ir transplantacijos procesas, kol mokslas neišrado alternatyvos, neįmanomas be donorų organų. Tai – procesas, kai vieno žmogaus mirtis pratęsia kito, ir net ne vieno, žmogaus gyvenimą. Ar šiuo atveju apie mirtį būtų galima kalbėti kaip apie galimybę, o ne kaip apie nesėkmę?
Mirties nėra nei sėkmė, nei nesėkmė – tai tiesiog baigtinumas, kuris yra neišvengiamas. Kai vengiame mirties temos, jos bijome, natūralu, kad ir mirtį priimti sunku. Žodį „mirtis“ keičiame į „išėjimas“, per Vėlines kalbame apie kapų lankymą ir tvarkymą, bet ne apie gyvenimo trapumą ir pasirengimą susitikti su mirtimi – savo ar artimojo.
Mirusiųjų artimiesiems, į kuriuos dėl donorystės kreipiasi medikai, sunku priimti patį mirties faktą. Kodėl? Gal dėl mirties fakto neigimo „prisideda“ gedėjimo stadijos? Juk išgyvendamas artimojo netektį, žmogus išgyvena kelis etapus: šoką, neigimą, pyktį ir pan. O dėl organų donorystės ir kalbamasi tuomet, kai žmogus išgyvena mirties neigimo stadiją…
Kai susiduriame su stipriai traumuojančiu įvykiu – o susidūrimas su mirtimi ir yra vienas iš tokių įvykių – kiekvienas jaučiamės skirtingai. Šių jausmų neįmanoma palyginti, neįmanoma išmatuoti skausmo stiprumo, nes matome tik išorinį žmogaus reagavimą. Mirties akivaizdoje vieni gali atrodyti visiškai palaužti, kiti, atvirkščiai, ramūs ir susitelkę, tačiau netekus artimojo skauda kiekvienam ir tas skausmas sukelia norą neigti tai, kas įvyko. Neigimas – laikina gynybos priemonė, kurią vėliau keičia susitaikymas. Tokiu metu tikrai nėra lengva priimti sprendimą dėl donorystės. Jei žmonės kalbėtųsi apie mirtį iki šio momento, artimiesiems būtų lengviau kalbėti ir apie donorystę, ir apie savo jausmus.
Visuomenei dar sunku suprasti, kad smegenų mirtis, po kurios įmanoma organų donorystė iš mirusio žmogaus, ir yra žemiškojo kelio pabaiga. Konstatavus smegenų mirtį, žmogaus atgaivinti nebeįmanoma. Medicininių paaiškinimų, kad reanimacijos skyriuje tokio žmogaus organų gyvybinė funkcija palaikoma dirbtinai – kad tuos organus dar būtų galima paimti ir transplantuoti – artimiesiems dažnai nepakanka. Ar tokiu atveju tiktų žodžiai, kad mirtis – prasminga, kad padės išgelbėti kitas gyvybes?
Psichologo, kuris apie mirtį gali kalbėti be baimės ir nerimo, susitikimas su artimaisiais iš esmės sudarytų galimybę atsiverti, kalbėti apie savo baimes, mintis ir jausmus. Išsakyti jausmai palengvina kančią, leidžia įvardinti sau, ko aš bijau, apie ką yra ta baimė, kas man yra šis išsiskyrimas. Tik kalbėdami apie mirtį kaip apie neišvengiamybę, galime suprasti, kad tai ne tik netektis, bet ir naujas patyrimas, galimybė pačiam bręsti. Jei žmogus, gyvas būdamas, buvo išreiškęs pritarimą donorystei, jam mirus artimiesiems apsispręsti lengviau. Jei tokio pritarimo žmogus nebuvo išsakęs, jei artimieji jo valios dėl donorystės nežino, sprendimas – sutikti su donorystės galimybe ar nesutikti – susijęs su jo artimaisiais.
Ar mūsų tautos mentalitetas lemia, kad kalbėti apie mirtį – vis dar tabu? Kodėl taip yra ir kaip tai keisti? Ar įmanoma pakeisti?
Galime ir turėtume keisti vyraujančias nuostatas, kurios ne padeda, o kenkia. Kaip tai padaryti? Mokytis. Pirmiausia – klausimą ,,Ar kalbėti apie mirtį?“ turime keisti klausimu ,,Kaip kalbėti apie mirtį? Dar visai neseniai buvo populiari nuostata, jog kenčiančio žmogaus paklausti apie savižudybę yra labai blogai, nes toks klausimas gali paskatinti jį nusižudyti. Dabar vis rečiau girdimas šis mitas, kuris daugybę metų ne padėjo, o trukdė spręsti savižudybių problemą. Visuomenės švietimas, įgytos žinios padarė stiprų proveržį šioje srityje. Analogiškai ir su mirties tema: baimė su artimuoju kalbėti apie mirtį yra baimė apie mus. Galime šią baimę mažinti, turime mokytis ją atpažinti, įveikti, kalbėti.
Apie mirtį lengviau ir paprasčiau kalba seni žmonės – jie net suplanuoja savo laidotuves, pasiruošia įkapes, išsako artimiesiems pageidavimus. Jaunesni žmonės šios temos vengia. Ar yra prasmė vengti to, kas neišvengiama?
Sakyčiau, seni žmonės dažniau duoda ženklą, jog nori kalbėti apie mirtį, tačiau labai retai randa, kas su jais apie tai kalbėtųsi – dėl jau minėtos baimės. Vaikų, jaunų žmonių nekalbėjimas yra pasekmė: kai aš keletą kartų su skirtingais žmonėmis bandau kalbėti apie mirtį, o jie mane stabdo ir neigia šį mano poreikį, aš tiesiog nustoju apie tai kalbėti ir lieku vienas su savo mintimis. Jei žmogus nustoja kalbėti šia tema, tai jokiu būdu nereiškia, kad jis nustoja galvoti.
Ar galima teigti, kad nepripažinti mirties – norma visuomenėje, kurioje įtvirtintas jaunystės, grožio, sveikos gyvensenos kultas? Tarsi sukuriama iliuzija apie nemirtingumą, mėginama įteigti, kad jauni, gražūs ir sveiki būsime amžinai.
Mirties temos neigimas neturi jokio ryšio su mirtimi. Ji ateis. Kiekvienas, anksčiau ar vėliau, mirsime. Artimojo mirtis – ne tik skausmas, bet ir priminimas apie gyvenimo laikinumą, leidžiantis susimąstyti: „Kaip aš gyvenu? Kas yra mano gyvenimo prioritetai? Ką aš gavau ir ką daviau?“
Ar įmanoma „prisijaukinti mirtį“, kad lemtingą akimirką būtų lengviau ją pripažinti? Ar galima sakyti, kad mirties faktą lengviau priima tikintys žmonės?
Norėdamas prisijaukinti, turi veikti, o ne laukti. Tikintieji maldose nuolat primena sau apie laikiną buvimą šioje žemėje. Jei jie tai įsisąmonina, o ne tik kartoja maldą, priimti mirtį jiems turėtų būti lengviau.
Kokiais žodžiais būtų galima kreiptis į tuos, kurie nesiryžta pritarti organų donorystei po savo mirties, į tuos, kurie nesutinka donorystei padovanoti mirusių artimųjų organų?
Donorystę galėtų skatinti sėkmės istorijos, jų reikia pasakoti kuo daugiau – kaip vieno žmogaus ar jo artimųjų sąmoningas sprendimas išgelbėjo gyvybę keletui žmonių. Reikia skatinti susimąstyti, kad aš, mano brangiausi žmonės taip pat yra pažeidžiami: o kas, jeigu bet kuriuo momentu gyvybė bus priklausoma ne tik nuo medicininės pažangos, bet ir nuo kito žmogaus sprendimo palaikyti donorystę?
Ačiū už pokalbį.
