Artėjant didžiosioms metų šventėms Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko vaizdinga premjera vaikams ir jaunimui – „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. Spektaklį pagal lietuvių liaudies pasakojimą, užrašytą Jono Basanavičiaus, ir nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatės Birutės Žilytės iliustracijas kuria režisierius Jonas Tertelis ir gausi vizualiųjų menų atstovų komanda.
Mintis sukurti spektaklį pagal garsios dailininkės iliustracijas gimė LNDT generaliniam direktoriui Martynui Budraičiui: „Idėja, kad reikėtų atgaivinti teatre Birutės kūrybą atėjo netikėtai, kai pervežiau visas vaikystės knygas į savo sodybą. Vėl bevartant tas knygas kilo mintis dailininkės nupieštus pasaulius atgaivinti scenoje.“
„Atsimenu visus tuos piešinius, bet niekad nežinojau, kas jų autorius. Kai ruošiausi spektakliui supratau, kad 
vaikystės knygos buvo visai ne apie tai, kaip maniau vaikystėje. Matyt, aš jas varčiau ir kūriau savo pasaulius. M. Budraičio sumanymas kurti spektaklį, inspiruotą B. Žilytės darbų, pasirodė puikus, bet turint iliustracijas, reikėjo dar ir turinio. Kadangi dailininkė labai domėjosi lietuvių liaudies pasakomis, folkloru tai natūraliai privedė prie Jono Basanavičiaus užrašytos lietuvių liaudies pasakos „Kaulinis senis ant geležinio kalno“, – apie spektaklio pradžią pasakojo režisierius Jonas Tertelis.
„Kaulinis senis ant geležinio kalno“ įkūnija lietuvių pasakoms būdingą mistiką, prisotintą įvairių jausmų ir gyvenimo įvykių: ilgesio, žiaurumo, draugystės, išdavystės, ištikimybės, meilės, mirties… Tai viena klampiausių pasakų, sukonstruota pynės principu, kur pradinius veikėjus keičia kiti, o tuos dar kiti, ir pabaigoje jau neaišku, ar tai ta pati pasaka, kurią pradėjai skaityti. Joje nėra moralo ir aiškios fabulos, todėl režisieriui rašant inscenizaciją teko pridėti prologą ir epilogą, kad gautųsi aiškesnė istorija.
Daug dėmesio vaizdams
Šis spektaklis turėtų būti išskirtinis reginys ne tik vaikams, bet ir jų tėvams, labai daug dėmesio skiriama spektaklio vaizdumui. „Kaulinio senio ant geležinio kalno“ dailininkė – pernai Auksiniu scenos kryžiumi apdovanota Paulė 
Bocullaitė. Vieną svarbiausių scenografijos elementų – geležinį kalną – „lipdo“ skulptorius Donatas Jankauskas Duonis, pasakiškus veikėjų kostiumus kuria Sandra Straukaitė, muzikinę atmosferą – kompozitorius Gintaras Sodeika. Birutės Žilytės darbai formuos bendrą spektaklio atmosferą, jos nupieštiems objektams gyvybės scenoje „įpūs“ vaizdo projekcijų autorius Mantas Bardauskas.
Scenografė Paulė Bocullaitė: „Šis spektaklis man, Duoniui ir Sandrai buvo gana sudėtinga užduotis. Imti kito dailininko darbus, juos interpretuoti ir perkelti į sceną labai atsakingas darbas. Tai labai jautrus klausimas ir pačiam autoriui, pamatyti, kaip kiti interpretuoja jo darbus. Gal mes ne viską suprantam taip, kaip B. Žilytė, kiekvienas juk matom savaip. Todėl kažkiek nukrypstam, bet dėl to tik įdomiau – gaunasi kažkas naujo, kitokio. Įdomu ir tai, kad mes visi esam skirtingų kartų. Birutė Žilytė yra vyriausios kartos, Donatas Jankauskas jaunesnis, Birutės mokinys, aš išvis jauna, priklausau tai kartai, kuriai, deja, vaikystėje jau neteko susidurti su Žilytės iliustracijomis. O į spektaklį ateis nauja karta, patys jauniausi, jie dar kitaip viską pamatys ir gaus įkvėpimo. Manau, kad gausis labai įdomus rezultatas, labai įdomi sintezė“.
Diskutavo dėl spektaklio auditorijos
Kuriant spektaklį buvo daug diskutuojama, kokiam žiūrovui jis skirtas: vaikams, pradinukams, bręstančiam jaunimui. „Aš kurdamas galvoju apie žmogų, kuris pereina iš vaikystės į paauglystę, kuris yra paliktas pats sau su 
kylančiais klausimais. Šiai grupei yra skiriama per mažai dėmesio, o dabar kai mes vis labiau tolstame vieni nuo kitų, manau, kad reikia tą jauną žmogų palaikyti, pasakyti, kad viskas gerai, viskas taip ir turi būti, praeisi, išmoksi“, – sako režisierius Jonas Tertelis.
Spektakliui muziką sukūrė kompozitorius Gintaras Sodeika, puikiai žinojęs visas Birutės Žilytės knygų iliustracijas nuo vaikystės. „Dauguma lietuvių pasakų yra baisios. Ne išimtis ir ši pasaka. Pasijutau kaip grįžęs į praeitį, nes tos pasakos man iki skausmo pažįstamos. Tik niekad neįsivaizdavau, kad dirbsiu pastatyme, kuriame turėsiu sukurti šioms iliustracijoms muziką. Tai labai rimtas iššūkis. Nebuvo lengva iš karto ir greitai rasti sąlyčio taškų, bet, manau, kad esami muzikiniai sprendimai tarnauja spektaklio išraiškai, tačiau šiame spektaklyje nebus „vaikiškos“ muzikos. Aš labai rimtai žiūriu į savo darbą“, – su šypsena kalbėjo kompozitorius Gintaras Sodeika.
Aktoriai turi dirbti tiksliai ir preciziškai
Spektaklyje „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ pagrindinius vaidmenis kuria aktoriai Povilas Budrys, vaidinantis Kaulinį senį, Rytis Saladžius, įkūnijantis Žmogystą, jaunieji Oskaro Koršunovo aktoriai: Žygimantė Elena Jakštaitė, 
Gediminas Rimeika, Lukas Malinauskas, Paulina Taujanskaitė, Augustė Pociūtė, Kamilė Petruškevičiūtė, Viktorija Žukauskaitė ir kiti.
Vieną pagrindinių Jaunuolio vaidmenį kuriantis Gediminas Rimeika, neseniai suvaidinęs Vilką kitoje LNDT premjeroje vaikams „Raudonkepurė“, sakė, kad šių repeticijų metu labai pasijuto, kad Jonas Tertelis yra kino režisierius: „Nors tai spektaklis Didžiojoje scenoje, Jonas dėmesį skiria ir mažiausioms smulkmenoms. Kartais atrodo keistai, o po to supranti, kad tai turi didelį poveikį.“
„Mums, aktoriams, tai irgi yra didelis iššūkis, nes spektaklis labai grafiškas, tapybiškas. Reikia tikslumo ir preciziškumo. Todėl, kaip Jonas minėjo pamokas, kurias gavo iš patyrusių kolegų, mes irgi turėjom gerą progą mokytis iš vyresnių kūrėjų“, – sako Mergelės vaidmenį kurianti Žygimantė Elena Jakštaitė.
Kaulinį senį vaidinantis aktorius Povilas Budrys sakė, kad visa kūryba dar yra procesas, viskas kinta, o spektaklio temą apibūdino trumpa pasaka:
Senelė sako anūkui:
– Žmogaus širdy vyksta kova. Ten juodas vilkas su baltu kovoja.
– Tai kas gi laimi? – klausia anūkas.
– Laimi tas vilkas, kurį tu maitini, – atsako jam senelė.
Nuotr. Dmitrij Matvejev
