Linas Mickus, Lietuvos banko Ekonominės politikos analizės skyriaus ekonomistas
Balandžio 21 d. vyks Ukrainos prezidento rinkimai, kuriuose bus renkamasi iš dviejų likusių kandidatų. Pirmasis turas, kurį beveik dviguba balsų persvara laimėjo politikos naujokas V. Zelenskis, parodė, kad nemaža dalis visuomenės nėra patenkina antroje vietoje likusio dabartinio prezidento P. Porošenkos vykdoma politika
Neigiamą visuomenės nusiteikimą atspindi apklausos, kurios rodo, kad net 2/3 visuomenės mano, kad jų šalis juda neteisinga kryptimi. Problemišką situaciją atspindi statistika: Tarptautinio valiutos fondo (TVF) duomenimis, BVP, tenkantis vienam gyventojui, Ukrainoje yra mažiausias Europoje, be to, remiantis Transparency International statistika, šalis yra laikoma labiausiai korumpuota valstybe Europoje po Rusijos. Vis dėlto egzistuojančių problemų kontekste galima įžvelgti ir teigiamų pakeitimų, kurie per paskutinius penkerius metus buvo įgyvendinti šalies ūkyje ar strategiškai svarbiuose finansų ir energetikos sektoriuose, nepaisant dažnai sudėtingų politinių ir ekonominių aplinkybių.
Trys proveržio sritys
Ukrainai pavyko sėkmingai įveikti 2014–2015 m. ekonomikos krizę, kurios metu BVP smuko daugiau kaip 16 proc. Išlaidų karpymas padėjo vyriausybei sumažinti biudžeto deficitą, 2014 m. siekusį 10 proc., iki 2,4 proc. 2016 m. Centrinio banko sprendimas pereiti prie slankiojančio valiutos kurso ir pakeisti pinigų politikos režimą padėjo stabilizuoti valiutą ir iki ~9 proc. sumažinti infliaciją, kuri dar 2015 m. pradžioje viršijo 60 proc. Tarptautinės bendruomenės, visų pirma TVF ir ES, finansinė parama bei atsakinga vyriausybės fiskalinė ir pinigų politika sukūrė prielaidas BVP augimui įžengti į teigiamą teritoriją jau 2016 m., o 2018 m. Ukrainos ūkio plėtra jau siekė 3,3 proc
Šalis sugebėjo iš esmės pertvarkyti bankų sektorių, kuriame, Ukrainos nacionalinio banko (NBU) pirmininko Yakiv Smolii teigimu, 2014 m. buvo „visiška netvarka“. Pasak jo, finansiniai nusikaltimai ir pinigų plovimas buvo dažnas reiškinys, be to, dalis bankų veikė kaip privačios pavienių oligarchų interesams tarnaujančios institucijos. Siekiant pakeisti situaciją, pirmiausia buvo atlikta visų bankų turto kokybės peržiūra, kuri padėjo nustatyti realią bankų finansinę padėtį. Patikros metu paaiškėjo, kad apie pusė bankų buvo nepakankamai kapitalizuoti. Be to, dalis jų buvo tiesiogiai įsitraukę į pinigų plovimo veiklą. Bankams, kurie nebuvo susiję su korupcine veikla, NBU suteikė laiko sustiprinti kapitalo bazę, o likę bankai buvo paprasčiausiai likviduoti. Dėl NBU veiksmų nuo pertvarkos pradžios iš 180 šalyje veikusių bankų šių metų pradžioje liko 77 bankai. Radikalūs NBU veiksmai lėmė, kad Ukrainos finansų sektorius tapo gerokai tvaresnis, palyginti su 2014 m., tačiau tai turėjo savo kainą. Krizės ištiktos bankų sistemos gelbėjimas valstybės biudžetui atsiėjo 14 proc. BVP.
Ukrainai taip pat pavyko išspręsti pagrindines energetikos sektoriaus problemas, kurių epicentre buvo nacionalinė naftos ir dujų kompanija „Naftogaz“. Ši įmonė vykdydama veiklą ilgą laiką generavo didelius nuostolius, kurie 2014 m. valstybės biudžetui kainavo 5,5 proc. BVP. Siekdama sumažinti įmonės kuriamą fiskalinį spaudimą, Ukrainos vyriausybė per kelis kartus pakėlė dujų ir šildymo kainą iki lygio, kuris atitinka rinkos kainą. Ryžtingi vyriausybės sprendimai buvo skausmingi politiškai, tačiau suteikė prielaidas „Naftogaz“ 2016 m. pirmą kartą per paskutinius penkerius metus veikti pelningai. Įmonė tapo didžiausia mokesčių mokėtoja, 2018 m. į biudžetą įnešusi beveik 15 proc. pajamų.
Dalis reformų stovi vietoje
Tarptautinių institucijų vertinimu, Ukrainos valdžios pasiekimai stabilizuojant ekonomiką ir bankų sistemą bei sprendžiant energetikos sektoriaus problemas yra pagirtini. Tačiau kritikos sulaukiama dėl svarbių struktūrinių reformų vykdymo. Skaičiuojama, kad jeigu reformų srityje neįvyks reikšmingas proveržis, potencialus ekonomikos augimas vidutiniu laikotarpiu sieks apie 3 proc. ir bus žemesnis nei daugelio kaimyninių valstybių.
Siekiant pakeisti situaciją, pirmiausia būtina stiprinti kovą su korupcija, kadangi jos mastas yra viena iš didžiausių problemų tiek visuomenės, tiek ir įvairių tarptautinių institucijų vertinimu. Korupcijos ir neskaidraus viešojo valdymo kaina Ukrainai yra ypač didelė. Remiantis Ekonomikos strategijos centro atliktu tyrimu, valstybės biudžetas dėl nesumokamų mokesčių, prarastų investicijų ir kitų veiksnių kasmet praranda 7,6 mlrd. Eur.
Vykdant korupcijos prevenciją, nuo 2014 m. buvo pasistūmėta teigiama linkme įgyvendinus teismų reformą bei sukūrus naujas su korupcija kovojančias institucijas. Tai yra svarbūs instituciniai pakeitimai, kurių reikalavo ES ir TVF, tačiau abejonių kelia realus reformų įgyvendinimas, kadangi nuo šių institucijų įkūrimo nebuvo priimtas nė vienas sprendimas aukšto lygio korupcijos byloje. Be to, 2019 m. vasario pabaigoje kovai su korupcija smūgį sudavė Konstitucinis teismas, kuris panaikino antikorupcijos įstatymo galiojimą, argumentuodamas tuo, kad baudžiamajame kodekse vartojama „neteisėto praturtėjimo“ sąvoka pažeidžia asmenų nekaltumo prezumpciją. Pastarasis sprendimas, sulaukęs griežtos tarptautinės kritikos, tik įrodo, kad pasiekti reikšmingų permainų bus sudėtinga.
Kita esminė struktūrinė problema – didelis valstybės valdomų įmonių (VVĮ) vaidmuo ekonomikoje. 2019 m. duomenimis, šalyje buvo registruotos 3 364 valstybės valdomos įmonės, iš kurių didžioji dalis veikia nepelningai. Tai didina spaudimą valstybės biudžetui, kadangi įmonių nuostoliai didžiąja dalimi dengiami iš mokesčių mokėtojų pinigų. Nors Ukraina privatizacijos procesą pradėjo prieš daugiau nei 25 m., tačiau ilgą laiką progreso šioje srityje nebuvo. Pozityvių lūkesčių suteikia 2018 m. sausio mėn. parlamento priimtas naujas privatizacijos įstatymas, kuriuo nustatytos aiškesnės ir skaidresnės privatizavimo taisyklės. Vis dėlto sėkmingai įgyvendinti privatizaciją greičiausiai bus sudėtinga, kadangi ankstesni bandymai parodė, jog Ukraina gali susidurti su problemomis pritraukdama investuotojų.
Rizikos didelės, bet galimybių langas atviras
Žvelgiant į ateitį, rizikos Ukrainos ekonomikos plėtrai išlieka didelės. Pagrindinės išorės grėsmės – sulėtėjęs globalus augimas, galima karinio konflikto eskalacija Donbase bei įtampos tarp Ukrainos ir Rusijos augimas. Vidaus politikos raida taip pat gali neigiamai paveikti ekonomiką. Didžiausią neapibrėžtumą kelia artėjantys rinkimai. Nors abu antrame prezidento rinkimų ture balandžio 21 d. susirungsiantys kandidatai yra europietiškos pakraipos ir radikalių užsienio politikos pokyčių po rinkimų nesitikima, tačiau valdžios pasikeitimas gali lemti nukrypimus nuo esamų tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimo, o tai gali turėti neigiamų pasekmių makroekonominiam šalies stabilumui.
Įvardytų grėsmių kontekste galima įžvelgti galimybių potencialą, kylantį iš to, kad bene didžiausios ekonomikos rizikos yra suvaldytos. Pertvarkytas kritinėje padėtyje atsidūręs bankų sektorius, stabilizuota infliacija ir valiutos kursas, išspręstos ilgalaikės struktūrinės energetikos sektoriaus problemos. Progresas minėtose srityse leido Ukrainai grąžinti ekonomiką į augimo kelią ir susikurti tvirtą atspirties tašką, nuo kurio galima toliau siekti spartesnės ekonomikos plėtros. Didžiausias iššūkis lieka valdžios gebėjimas įgyvendinti tolesnę reformų darbotvarkę, ypač tokiose srityse kaip kova su korupcija ar VVĮ sektoriaus pertvarka. Šiuo atžvilgiu 2019 m. rinkimai gali suteikti naują impulsą įgyvendinant šaliai svarbias reformas.
