Inga Nanartonytė
Daliai žmonių, kurie niekada nebuvo įsitraukę į visuomeninę veiklą, turbūt sunku suprasti, kam ji reikalinga: argi neužtenka pareigų, kurias turime atlikti darbe, šeimoje; kam asmeninį laiką eikvoti bendruomenei, visuomenei? Tačiau kuo mažiau žmonių užduos tokius klausimus, tuo stipresnė, o galbūt ir laimingesnė bus mūsų visuomenė. Tuo tiki Kristina Bykovienė, kuri sutiko pasidalyti savo vadovaujamos Rastinėnų-Bubų bendruomenės (Vilniaus r.) patirtimi ugdant žmonių bendruomeniškumą, pilietiškumą, gerinant ir puoselėjant savo gyvenamąją aplinką.
Netradicinė bendruomenė
Rastinėnų-Bubų bendruomenė dar gana jauna – gyvuoja 4,5 metų (įregistruota 2012 metais). K. Bykovienės teigimu, ši bendruomeninė organizacija nėra tradicinė, nes dėl tam tikrų priežasčių beveik negali dalyvauti projektinėse veiklose – neatitinka reikalavimų turėti savo žemės, bendruomenės namus. „Teoriškai mes esame kaimo bendruomenė, bet realiai – kažkoks naujadaras, – teigia pašnekovė. – Į buvusius kolektyvinius sodus atsikraustėme apytiksliai prieš 10 metų. Gyvename čia, bet beveik visi dirbame, vaikus ugdome, kultūrinamės Vilniuje, kuris nuo čia nutolęs tik 10 kilometrų.“
- Bykovienė, Rastinėnuose gyvenanti nuo 2004 metų, – viena iš bendruomenės įkūrimo iniciatorių. Kiek pamena, viskas prasidėjo nuo vidinio noro, pragyvenus čia 7 metus, geriau pažinti vietinius žmones ir svajonių, kad Rastinėnai virstų kažkuo šiek tiek daugiau nei tik buvę kolektyviniai sodai. Šiuos norus sustiprino poreikis arti turėti vaikų darželį ir mokyklą. „Tuo metu bruzdėjo lietuviškos mokyklos reikalai Sudervėje, reikėjo mūsų – tėvų – parašų, siuntinėti milijonus raštų su prašymais… – daugiau bendruomenės įkūrimo aplinkybių prisimena pašnekovė. – O tada priėjo kaimynas ir pasakė, kad yra „Facebook“ grupė, jungianti šių vietovių gyventojus. Vien dėl to ir susikūriau savo „Facebook“ paskyrą. Šiame socialiniame tinkle ir atsirado iniciatyvioji grupė. Susibūrėme, sukūrėme, pasidalijome privalomomis pareigomis ir pradėjome…“
- Bykovienė teigia, kad reikiamų žinių ir patirties kuriant bendruomenę išties stigo ir tuo metu nemažai gelbėjo intuicija bei vieni kitų palaikymas: „Bendruomenę sukūrėme nieko apie tai neišmanydami ir kapstėmės, kaip kas išmano, vedami intuicijos, mokydamiesi iš savo klaidų, vienas kitą palaikydami sunkiausiais momentais… Bet, kai dabar žiūriu atgal, regis, viską darėme net labai neblogai.“
Tiesa, iniciatyvioji grupė bendruomenės funkcijas ir galimybes iš pradžių suprato kiek kitaip ir susidūrus su tikrove teko ne kartą nusivilti. „Kai kūrėme bendruomenę, manėme, kad nuversime kalnus, mums sakė: „Susižersite kalnus projektinių pinigų, iš valdžios gausite visko, ko panorėsite… Netrukus supratome, kad esame niekam neįdomūs, maži ir apskritai, valdžios akimis, „dingę“, kaip tame to paties pavadinimo mistiniame seriale… Vilniaus r. savivaldybė savo tarybos posėdžio metu taip ir pasakė: „Jūsų nėra.“ Mat dauguma registruojasi Vilniuje, nes čia nėra vietų lietuviškame darželyje, tėra pradinė mokykla… Aišku, mes netgi labai „nedingę“, kai reikia savo biudžetą užpildyti mūsų mokesčiais už atliekų išvežimą… – pasakoja K. Bykovienė. – Ir Vilniaus savivaldybei mūsų nėra. Penktų–aštuntų klasių vaikai į Vilnių mokytis reguliariuoju transportu važinėja už visą kainą. Anot Vilniaus savivaldybės, jie kompensuoti negali, nes mums artimesnė (tik šimtu metrų!) mokykla Avižieniuose, ir visai nesvarbu, kad ten nevažinėja jokie autobusai… Taip ir gyvename.“
Šiuo metu bendruomenės narių sąraše – apie 70 žmonių. Dar du–tris kartus tiek vaikų.
Skirtingas požiūris į bendruomenę ir savanorišką veiklą
Kalbant apie vietos žmonių aktyvumą, K. Bykovienė atskleidžia mananti, kad kai kurie jų bendruomenę suvokia klaidingai, tačiau ji tiki, jog ilgainiui požiūris pasikeis: „Man kartais atrodo, kad nemaža dalis žmonių į bendruomenę tebežiūri kaip į kokią nors sovietmečio kolūkiečių brigadą, kur turi būti toks „brazauskiškas“ pirmininkas, viską už visus nusprendžiantis, padarantis, žinantis, kaip ir prie ko valdžioje prieiti, kam ir ką „paduoti“, pvz., kad keliai čia būtų suremontuoti, dar retsykiais suorganizuojantis gerą vakarėlį. Tačiau tikiu, kad laikui bėgant ši bendruomenė vienys bendraminčius, kurie turi bendrą idėją, ja dega ir kurie kartkartėmis – tai vienas, tai kitas, tai trečias (visi pakaitomis) – dėl geresnio, smagesnio gyvenimo Rastinėnuose pasisiūlo ką nors naudingo nuveikti, o visi kiti jam (neprašyti!) bendruomeniškai padeda… Tada pirmininkas liks tik popieriuje, nes kažkam juk reikia spaudą pas save laikyti ar nešti, einant iš paskos, bendruomenės vėliavą (šypsosi – red. past.).“
Pašnekovės teigimu, iš tiesų mes, lietuviai, nepasižymime bendruomeniškumu, esame labiau individualistai. Ji linkusi tai sieti su sovietiniu palikimu: „Žinoma, žiupsnis sveiko individualizmo naudingas, bet jei persveria tas nesveikas individualizmas, tai nelabai gerai. Įdomu, kad tarpukariu lietuvių būta net labai bendruomeniškų. Matyt, koją pakišo sovietmetis, kai galėjome priklausyti tik vienai vienintelei „bendruomenei“, o už priklausymą kokiai nors kitai galėdavo net ir ištremti… Vėliau atėjo laisvė ir visiems ėmė atrodyti, jog tam, kad išgyventum, privalai nuo ryto iki vakaro dirbti – nėra laiko tokioms nesąmonėms kaip kažkokios bendruomenės, savanorystės…
Niekas ir nesako, kad nereikia dirbti ar kad bendruomenė svarbiau už šeimą, draugus… Bet teko girdėti vieną garbaus amžiaus mokslininką sakant, kad viena iš priežasčių, dėl ko esame tokie niurzgliai, – mūsų nenoras burtis į bendruomenes, kad pirmas žingsnis geresnio gyvenimo link – būtent jos. Manau, laikui bėgant mes tai pagaliau suvoksime, bet tam reikia bandyti, o ne sėdėti ir burbėti, kad „ai, vis viena nieko gero nebus“… Niekas nieko dėl tavęs neprivalo padaryti, ateik ir daryk pats… O kartu – bendruomenėje – ko nors siekti kur kas lengviau nei vienam.“
Svarbiausi bendruomenės darbai ir tradicijos
Pašnekovės teigimu, svarbiausias bendruomenės nuveiktas darbas – pradėtas kurti bendruomeniškumas ir pilietiškumas: „Dar prieš kokius penkerius metus vieni kitų čia beveik nepažinojome, o dabar važiuoji plentu tuos penkis kilometrus per Rastinėnus, Bubas ir žinai – čia tas gyvena, ten – anas, pas tą gali užsukti arbatos, pas tą – apie reikaliukus paplepėti. Ir jei kokia bėda, tarkime, žiemą sniege užklimpo, neužsivedė automobilis, tik brūkštelėk mūsų „Facebook“ grupėje ar kam paskambink ir tuoj sulauksi pagalbos. Smulkmena? Bet juk iš jų ir susideda mūsų gyvenimas.“
Jauna bendruomenė jau turi savų tradicijų. „Kiekvieną gruodį organizuojame Prieškalėdinę gerumo mugę, kurios metu aukojame pinigų stokojantiems mūsų apylinkių gyventojams, kad jų Kalėdų stalas būtų gausesnis. Būtinai kasmet susiburiame giedoti „Tautiškos giesmės“. Švenčiame Užgavėnes laikydamiesi tradicijų, kad vaikai jas žinotų, kad mes patys jų nepamirštume. Švęsdami bendruomenės gimtadienius, pasikviečiame gidą, kad papasakotų apie aplinkines vietoves. Kartą per metus surengiame šventę vaikams, kad jie ir čia, vietoje, o ne tik Vilniuje turėtų draugų, vienas kitą pažinotų“, – kartotines bendruomenės veiklas vardija Kristina.
Bendruomenė yra daug prisidėjusi prie lietuviško darželio ir pradinės mokyklos įsteigimo Sudervėje – už poros kilometrų nuo Rastinėnų. Kad šios ugdymo įstaigos atsirastų, teko įveikti daug sunkumų. „Visai nejuokinga buvo, kai mamoms, auginančioms vaikus, atėjo metas pradėti dirbti, o vaikų nebuvo kur palikti: jei savo gyvenamąją vietą esi deklaravęs čia, Vilnius nepriima, o čia lietuviškų darželių nebuvo… – pasakoja K. Bykovienė. – Rašėm, prašėm ir vėl rašėm, vėl prašėm… Įsteigė. Ministerija, ne savivaldybė… Ir čia jau prasideda politika, susipynusi su visa jūra absurdų… Nė nesapnavome visų nemalonumų, kol nebuvome susibūrę į bendruomenę, pradėję kažko norėti. Na bet dabar jau žinome, kas ir kaip… Ir gerai. Nes nebešvaistome laiko kovodami su vėjo malūnais, darome tai, ką galime padaryti, kas mums patiems teikia džiaugsmo, kas atrodo prasminga.“
Viena iš tokių prasmingų bendruomenės veiklų – stovykla jaunimui, skirta pilietiškumui ir bendruomeniškumui ugdyti. „Šiais metais parašėme projektą ir gavome paramą (tiksliau, paramėlę) penkių dienų vaikų stovyklai. Jos metu ugdėme šio kaimo vaikų pilietiškumą ir bendruomeniškumą. Nepaprastai smagiai ir naudingai praleidome laiką. Visi norėtų dar, bet… Savaitę rašai projektą, savaitę ruošiesi stovyklai, savaitę ją organizuoji (per savo atostogas), tada reikia rengti visokias ataskaitas – darbai užtrunka truputį per ilgai, turint omenyje, kad viskas daroma už dyką“, – sako Kristina. Vis dėlto pašnekovė patikina, kad šias pastangas atperka išgyventas nuostabus prasmės jausmas, įgyta patirtis, vaikų akyse pamatytas džiaugsmas, tėvelių dėkingumas, todėl ji norėtų, jog tokių stovyklų dar įvyktų.
- Bykovienė pasakoja, jog steigiant bendruomenę turėta daug lūkesčių. Deja, jie ne taip paprastai įgyvendinami. „Kol kas, subyrėjus vieniems lūkesčiams (visi labai norėjo darželio Rastinėnuose; šalikelės, kuria būtų galima nueiti ar dviračiu nuvažiuoti iki parduotuvės arba pas ką nors į svečius; smagaus bendruomenės-kultūros centro su jaukia kavinuke, vietos amatininkų parduotuvėle…), reikia laiko, kad gimtų kiti. Arba kantrybės, kad subyrėję kaip feniksas prisikeltų iš pelenų. O kol kas tyliai, ramiai, atkakliai eisime keliu, kuriuo ir einame… Tęsime bendruomeniškumo ir pilietiškumo ugdymą. Netrukus vėl subursime vaikus, dalyvavusius vasaros stovykloje, pratęsime pažintį su mūsų vietovių tautosaka… Gruodį – vėl Prieškalėdinė gerumo mugė…“ – artimiausius planus apžvelgia bendruomenės pirmininkė.
Šiuo metu visos Lietuvos kaimo bendruomenės tikriausiai pildo paraiškas gauti paramą socialinio verslo kūrimui ar plėtrai. Bet Rastinėnų-Bubų bendruomenė, pasak Kristinos, neturi nei žemės, nei laiko, nei reikalaujamų 20 procentų… „Kita vertus, kaip bendruomenė turime gerų draugų, kurie turi tai, ko stinga mums, ir jiems projektams reikės partnerių, tokių kaip mes… Žodžiu, galimybių, jei tik tiki ir nenuleidi tankų, visuomet atsiranda“, – optimistiškai į nepalankią situaciją žvelgia pašnekovė.
Paklausta, kokią bendruomeninės veiklos naudą vietos žmonėms, mato, K. Bykovienė atsako: „Sunku tą naudą apčiuopti, įvardyti, bet aš manau taip: mes, suaugusieji bendruomenės nariai, čia negimėme, bet čia gimė mūsų vaikai. Ir mes visi dabar čia gyvename. O kad tas gyvenimas būtų visavertis, be visų kitų dalykų, dar reikia leisti šaknis, o tai nevyks, jei nesidomėsi vietos istorija, kultūra, gamta, jei nebendrausi gražiai su kaimynais, nesieksi kokybiškesnio gyvenimo, netikėsi geromis permainomis… Tikiuosi, mes po truputį būtent tai ir darome.“
Stiprinama moterų bendrystė
Ypatingą vaidmenį bendruomenėje atlieka neseniai veiklą pradėjęs Raistų moterų klubas, į kurį moterys kartais susiburia po visų darbų (be vaikų, be vyrų) ir jaukiai, prasmingai leidžia laiką taip užmegzdamos tvirtesnį, šiltesnį ryšį. „Viskas prasidėjo nuo „moteriškų“ filmų žiūrėjimo ir jų aptarimo, – pasakoja K. Bykovienė. – Tuomet viena mūsų bendruomenės narė, profesionali psichologė pasiūlė susiburti šokti sakralinių šokių… Moterys jų šiek tiek išsigando, bet panoro su psichologe kartą per mėnesį rinktis pasikalbėti apie mūsų, moterų, gyvenimą. O susitikimų metu ir tie išbandyti sakraliniai šokiai pasirodė nebe tokie baisūs, atvirkščiai – net labai patrauklūs ir dabar jau labai laukiami. Beje, išgirdome vieną labai suklusti paskatinusią mintį: išsilaiko tik tos bendruomenės, kuriose stiprus ryšys tarp moterų: nei vyrai, nei vaikai bendruomenės neišlaikys – tai gali tik moterų bendrystė, kuri, beje, neužsimezga per triukšmingas šventes, susirinkimus ar trumpam sustojus paplepėti prie kiosko. Tam reikia Raistų moterų klubo. Ir tai iš tiesų veikia.“
Gausu menininkų, amatininkų ir jaunų šeimų
Pasak Kristinos, bendruomenėje daug puikių amatininkų, menininkų. „Kai kuriuos gyvenimas užmiestyje pastūmėjo pagalvoti apie veiklą neišvažiuojant į miestą. Taip atsirado megzti drabužiai šuniukams, lininiai pagalvių užvalkalai, vaikiška patalynė, papuošalai, kaklaskarės, baldų pervilkimas, – vardija pašnekovė. – Turime dailininkę (beje, viena mūsų bendruomenės narė yra armėnė!), muzikantą, virtuvės šefą, visą krūvą siuvėjų, kulinarių konditerių, tortų puošėją, manikiūrininkę, net keletą profesionalių fotografų… Prieškalėdinė gerumo mugė – puiki proga susipažinti su tuo, kas pas mus kuriama.“
Gyvenimą Rastinėnuose pasirinko nemažai jaunų šeimų. Kuo ši vieta traukia jaunus žmones? „Nemanau, kad labai daug jaunų šeimų Rastinėnus rinkosi ar tebesirenka kaip savo svajonių vietą gyventi. Kuriamos šeimos, gimsta vaikai, norisi savo namų, todėl imi paskolą, o ji tokia, kad gali rinktis – arba vieno ar dviejų kambarių butas apyprasčiame Vilniaus rajone, arba šioks toks namukas kažkur netoli Vilniaus, pavyzdžiui, čia. Aišku, geriau savas namukas su trupučiu žemės… Turi savo kiemą, šio bei to užsiaugini, nėra jokių triukšmaujančių kaimynų virš galvos arba apačioje; didelis dangus, grynas oras, miškai, pievos, raistai, visai netoli Neris, piliakalniai…“ – apie gyvenimo Rastinėnuose pranašumus kalba K. Bykovienė.
Nors Rastinėnuose tėra dvi kaimo parduotuvėlės, kultūros namai, vietos gyventojams siūlantys renginukus lenkų kalba, metalo dirbinių gamyklėlė, ištuštėjusi lenkų mokykla ir daugiau nieko, gyventi ir auginti mažus vaikus šioje vietovėje, pasak pašnekovės, labai smagu. „Neįsivaizduojate, kokių čia yra gražių vietų; įneri į sodų tankmę, o ten – tarsi kokia kalnuota Šveicarija su ežeriukais; kalnai, kalneliai, pušynai, tvenkiniai… Kaip gera turėti galimybę iš labai arti stebėti tuos visus keturis nuostabius metų laikus, išskirtinius šiose vietovėse rytinius ir vakarinius rūkus, vasarą nulėkti iki ežeriuko išsimaudyti, džiaugsmingai pamojuoti pro šalį pravažiuojančiam iš darbo grįžtančiam kaimynui ar kaimynei…“ – džiaugiasi moteris.
Jos manymu, Rastinėnai – ideali vieta pensijos sulaukusiems žmonėms ir jaunoms šeimoms, auginančioms ikimokyklinio amžiaus vaikus. Tačiau vėliau, kai vaikus reikia pradėti vežioti į mokyklą, būrelius, pasidaro sudėtinga. Kažkiek ūgtelėję, jie jau gali patys važinėti, bet tada prasideda kitos bėdos – negali Vilniuje užsibūti, nes paskutinis autobusas iš Vilniaus išvažiuoja tik apie devintą. Kai kurios šeimos, pasak K. Bykovienės, jau pradeda išsikraustyti iš Rastinėnų dėl lietuviškų darželių, mokyklų, užklasinės veiklos vaikams nebuvimo, dėl nepatogaus ir gana brangaus tarpmiestinio transporto.
Taigi gyvenimas Rastinėnuose turi ir minusų, ir pliusų. Tačiau, pliusų, K. Bykovienės teigimu daugiau. „Kitaip, matyt, čia negyventume“, – teigia ji. Ir priduria, kad jos širdis džiaugiasi matant, kaip smagiai klesti ir po truputį plečiasi Sudervės lietuviškas darželis, kaip bendruomenės žmonės kuria savo mažus versliukus čia, vietoje, kaip vakarais vyrai susiburia žaisti krepšinio, vaikai – pasivažinėti dviračiais.
Gyvenimo Rastinėnuose nebekeistų į miesto gyvenimą
Anksčiau gyvenusi Vilniuje K. Bykovienė teigia esanti ketvirtos kartos miesto vaikas ir pripažįsta, kad prisitaikyti prie kitokių gyvenimo sąlygų jai nebuvo lengva. Vis dėlto dabar ji vadinamojo kaimo gyvenimo jokiu būdu nekeistų į miesto: „Pamenu tą siaubą, kai vyras buvo išvykęs dirbti į užsienį: grįžti namo vėlai vakare su trimis automobilyje užmigusiais vaikais, o privažiavęs vartus pamatai, kad jie užversti sniegu, kurį sustūmė kelius valantis traktorius. Žliumbi, kabarojiesi per tvorą, šiaip ne taip atsistumi tuos vartus, įeini namo, o ten šalta, krosnis nekūrenta. Suguldai vaikus su paltais, kuri ugnį… Na bet paskui įsivažiavome į tą vadinamąjį kaimo gyvenimą. Ir dabar aš jo tikrai nebemainyčiau į miesto.“
Nors turi elektros inžinierės ir socialinės darbuotojos diplomus, K. Bykovienė šiuo gyvenimo laikotarpiu su vyru dirba savo mažyčiame medžio gaminių versle, vienam žurnalui rengia fotoreportažus iš sodybų, sudarinėja receptų žurnalus ir iš estų kalbos verčia knygas.
Turi savitą Rastinėnų viziją
Bendruomenės pirmininkė atskleidžia anksčiau neturėjusi jokios visuomeninės veiklos patirties ir net nesapnavusi jos. Intraverte save laikanti moteris nustemba, kai kitus išgirsta kalbant, jog jeigu ne ji, bendruomenės greičiausiai nebeliktų. „Ne kartą esu girdėjusi iš kitų bendruomenių narių, kad mūsų bendruomenė labai šauni ir kad jie lenkia galvą mūsų organizatoriams, kurie per tiek laiko neprarado vilties… Ir iš savų tenka išgirsti, kad jei ne aš, bendruomenės tikriausiai nebeliktų, nors aš taip nemanau – yra ir daugiau žmonių, kuriems ši bendruomenė labai svarbi…“ – pasakoja Kristina ir priduria, kad jai norėtųsi girdėti kiek kitokius žodžius apie bendruomenę.
„Gal tikrai stiprėjanti moterų bendrystė padarys stebuklą, – su šypsena apie ateitį pasvajoja K. Bykuvienė, – ir dar po penkerių metų Rastinėnus per visą Lietuvą garsins veidrodžių ir optikos prietaisų muziejus, įstabiausių sūrių pyragų restoranas, įvertintas dviem Mišelino žvaigždutėmis, ir kasmetinis milžiniškas geros muzikos festivalis „Baltosios mergelės naktys“… (Ar žinojote, kad pas mus buvusioje dvarvietėje, prie buvusios alaus daryklos naktimis vaidenasi? Žmonės ne sykį ten matė baltai apsirengusios merginos vėlę…)“
Sėkmingos bendruomeninės veiklos elementai
Paklausta apie tai, kas svarbiausia norint suburti bendruomenę ir ką patartų naujai besikuriančioms ar veiklą ne taip sėkmingai pradėjusioms bendruomeninėms organizacijoms, K. Bykovienė teigia, kad svarbiausia – nors keli gerai sutariantys bendraminčiai. „Žinoma, kuo jų daugiau, tuo geriau, – priduria, – nes kai vienam ar keliems nusvyra rankos, kiti tuo metu turėtų palaikyti degimą. Dar labai svarbu išsigryninti, kokie yra bendruomenės tikslai, ir jų laikytis – juk sakoma, kad sėkmė – tai nuoseklus savo tikslų laikymasis. Labai praverčia gebėjimas išklausyti, išgirsti. Pykčio nelaikymas. Nebijojimas suklysti. Mokėjimas duoti, nesitikint gauti. Savo vertybių, principų neišsižadėjimas (kompromisai tikrai ne visuomet geriausia išeitis…). Tokios „smulkmenos“, kaip turėti laiko, mokėti rašyti projektus, gebėti prašyti, turėti storą odą bendraujant su visokiausiais valdžios atstovais, valstybinėmis įstaigomis… Mes visi esame laisvi rinktis. Jei kas nors mums nepatinka ar jei kas nors mus nuvylė, įskaudino – galime piktintis, jaustis nusivylę, nuo ryto iki vakaro niurzgėti arba ryžtis patys kurti savo laimę.“
Nuotraukos: Kristinos Bykovienės, Kristinos Dedelytės ir VALENTINA.DU
Šaltinis www.lietuvė.lt
