Priklausomybės ligos ir jų gydymas Lietuvoje – apipintas diskusijomis, mitais ir baime, o sergantieji vis dar linkę ieškoti greitų ir stebuklingų sprendimų ligai įveikti. Taip teigia Respublikinio priklausomybės ligų centro specialistai, kasdien teikiantys pagalbą ir gydymo paslaugas nuo alkoholio, narkotikų ar lošimų priklausomiems žmonėms. Centro direktorius, psichiatras E. Subata pasakoja apie priklausomybės ligų gydymą dabar, sovietmečiu ir dar prieš 200 metų.
Kaip galima atpažinti, kad žmogus ne tiesiog mėgsta išgerti, bet jau serga priklausomybe?
Priklausomybė nuo alkoholio yra sutrikimas, kurį galima apibūdinti tuo, kad potraukis nesaikingai vartoti alkoholį nustelbia kitas žmogaus vertybes ir prasmingas veiklas: šeimą, darbą, santykius su draugais, sveikatą, laisvalaikį. Alkoholio nesaikingas vartojimas Lietuvoje buvo įprastas ir prieš 200 metų. Gydytojas Jokūbas Šimkevičius, medicinos mokslus baigęs Vilniaus universitete, 355 puslapių knygą apie priklausomybės gydymą išleido Vilniuje dar 1818 metais.
Ar knygoje aprašomi metodai žymiai skyrėsi nuo dabartinių?
Galima pastebėti, kad ir prieš 200 metų priklausomybė gydyta vaistais. J. Šimkevičius savo knygoje priklausomybei nuo alkoholio gydyti rekomendavo iš Pietų Amerikos atvežto augalo ipekakuanos sutrintos šaknies miltelius. Šio augalo kilmė Brazilija, Nikaragva, Kosta Rika. Ipekakuanos šaknis buvo žinoma, kaip vaistinė medžiaga, kuri sukelia pykinimą ir vėmimą. Gydytojas rekomendavo paciento artimiesiems ištirpinti šaknies miltelius degtinėje ir duoti išgerti kelis kartus per dieną, tol kol pacientui atsiras pasibjaurėjimas degtinei. Koks buvo tokio gydymo efektyvumas, nežinoma, tačiau gydytojas knygoje mini, kad ligoniai dažnai atkrisdavo.
Ar daug gydytojų taikė šį metodą? Kokie dar seniau taikyti metodai yra žinomi?
Ar konkrečiai gydytojo J. Šimkevičiaus metodas buvo populiarus, duomenų nėra. Tačiau pats panašus „gydymo“ principas egzistavo dar visai neseniai, prieš kiek daugiau nei 30 metų, sovietmečio Lietuvoje. Tuomet medicinoje plačiai praktikuotas priverstinis priklausomybės nuo alkoholio gydymas, kai, siekiant panašaus į J. Šimkevičiaus aprašomo poveikio, pacientams buvo sušvirkščiama apomorfino, kuris sukeldavo vėmimą. Po 8 seansų, pacientai vėmė net ir tuomet, kuomet vietoje apomorfino slaugytoja sušvirkšdavo sterilaus vandens. Taigi, pacientai buvo gydomi it šuniukai, vadovaujantis paplitusia Rusijoje I. Pavlovo sąlyginių refleksų teorija, o pasibjaurėjimo refleksas laikinai atsirasdavo ne tik degtinei, bet ir baltiems chalatams ir ligoninėms. Dar spėjau pabūti šių seansų liudininku.
Kokie priklausomybės nuo alkoholio gydymo būdai taikomi šiandien?
Šiais laikais gydymas yra nukreiptas į psichologinius priklausomybės aspektus, siūlomos tęstinės gydymo paslaugos, kurių metu pacientui suteikiama informacija apie priklausomybės ligą, jos priežastis, su specialistų pagalba asmuo sprendžia psichologines ir socialines problemas, mokosi iš esmės keisti gyvenimo būdą. Tačiau ir dabar yra galimybė sveikimo procesą sustiprinti vaistais. Šiuolaikinius vaistus gydytojai pasiūlo pacientams, kurie nori suvaldyti savo potraukį alkoholiui, išvengti neigiamų jo vartojimo pasekmių. Vaistus gydytojai rekomenduoja vartoti 3–6 mėnesius ir ilgiau, kol pacientas įtvirtins naujus elgesio įgūdžius, išmoks gerai jaustis be alkoholio.
Ar naujųjų vaistų veikimo principas išlieka panašus į taikytą prieš 200 metų?
Ir taip, ir ne. Vienas iš seniausių medikamentų, daugiau nei 60 metų naudojamas klinikinėje praktikoje priklausomybei nuo alkoholio gydyti, įjautrina organizmą alkoholiui, todėl, išgėrus svaigiųjų gėrimų, atsiranda veido paraudimas, pykinimas, greitesnis širdies plakimas ir kiti nemalonūs simptomai. Pacientas, išgėręs tabletę ryte taip apsisprendžia artimiausiomis dienomis nevartoti alkoholio, nes vaisto poveikis gali išsilaikyti keletą dienų. Vaistą pacientas privalo kasdien gerti sąmoningai, geriausiai kai yra šeimos narių palaikymas. Anksčiau taip pat buvo prieinama chirurgo įsiuvama į raumenis vaisto forma, kai vaisto poveikis tęsdavosi apie 8 mėnesius, tačiau dabar ši forma nebegaminama.
Tačiau dabar yra ir kitokiu veikimo principų grįstų medikamentų – vieno iš populiariausio Europoje vaisto poveikis apibūdinamas kaip daugiau ar mažiau neutralizuojantis alkoholio sukeltus pojūčius, pacientui atkritus. Tai reiškia, kad vartodamas alkoholį, žmogus tiesiog nieko nejaučia, nes neaktyvuojami malonumo centrai. Tokiu būdu žmogui kaip ir nėra motyvacijos toliau vartoti alkoholį. JAV nuo 2010 m. valstybės institucijų patvirtinta depo vaisto forma, kurią, siekiant užtikrinti stabilią vaisto koncentraciją, reikia švirkšti kartą per mėnesį. Europos Sąjungoje švirkščiamoji vaisto forma nėra registruota.
Yra ir ar viena vaistų rūšis, kurį gydytojai pastaruoju metu vis dažniau pasiūlo pacientams. Šis vaistas silpnina potraukį alkoholiui, mažina abstinencijos reiškinius, raumenų ir psichologinę įtampą, gerina miegą, padeda pacientui sutelkti jėgas keisti gyvenimo būdą. Šį vaistą išpopuliarino žinomas prancūzų kardiologas Olivier Ameisen, kai juo išsigydė savo įsisenėjusią priklausomybę nuo alkoholio ir net parašė apie tai knygą.
Ar naujesni vaistai yra efektyvesni gydant priklausomybę alkoholiui?
Nėra vieno stebuklingo vaisto priklausomybei išgydyti ir vargu ar bus. Tačiau, derinant su tęstinio gydymo paslaugomis, vaistų potencialas galėtų būti plačiau išnaudojamas – jie gali būti svarbus pagalbinis instrumentas pacientui, keičiančiam savo gyvenimo būdą. Respublikiniame priklausomybės ligų centre siekiame vis labiau informuoti ir šviesti tiek pas mus dirbančius, tiek išorės specialistus apie mokslo, taip pat ir medikamentų, naujoves priklausomybės gydymo srityje. Šį rudenį įgyvendinsime mokymo programą, kurios tikslas – suteikti platesniam gydytojų ratui daugiau kompetencijos taikant trumpas psichologines intervencijas ir skirti vaistus pagal individualius pacientų poreikius. Mokymams pasiteisinus, planuojame organizuoti juos šalies regionuose.
Vilniaus priklausomybės ligų centro inf.
