Ar įsivaizduotumėte, kad sutikimą Donoro kortelei gauti, galima būtų užpildyti… Dailės akademijoje?! Juk organų donorystės temą dažniausiai aptariame medicininiame kontekste, o meno žmonės retai šią temą narplioja, dažniau ją palikdami medikų bendruomenei.
Tokia netikėta vieta pasirašyti sutikimą Donoro kortelei gauti pasirinkta todėl, kad Vilniaus dailės akademijos magistrantė Austėja Šeputė baigiamajame magistro darbe pristato organų donorystės temą. Dizaino studijas pasirinkusi Austėja tokią temą pasirinko ne atsitiktinai: jos tėtis sirgo širdies liga, jis buvo ruošiamas transplantacijai, tačiau savo donoro nesulaukė. Mergina nutarė tokią jautrią temą pasirinkti savo studijų baigiamiesiems darbams, nes mano, kad žmonės per mažai žino apie organų donorystę – žino tie, kurie susiduria su liga, kurie dirba toje srityje, o visi kiti yra tarsi atsiriboję.
Austėjos Šeputės magistro darbo tema „Pomirtinės organų donorystės skatinimas komunikacinėmis priemonėmis“. Praktinė šio darbo dalis – tai savita paroda, kurią sudaro ant ilgo stalo išdėlioti organų įspaudai gipse ir organų muliažai, kurie išdėstyti greta dovanų dėžutes simbolizuojančių pakuočių, šalia – ir kruopščiai atrinkta tekstinė informacija apie dovanojimo prasmę: kodėl apsisprendžiama dovanoti ir kas sulaiko nuo tokio žingsnio, apie organų donorystės svarbą ir organų trūkumą. Kiekviena apibendrinančioji išvada pavadinta žodžiu, turinčiu dvi prasmes – teigiančią ir neigiančią. Viena tokių išvadų – „(ne)kalbu“. Joje rašoma: „Visuotinį požiūrį į mirtį, kartu ir kūną po mirties, lemia kultūra ir nusistovėjusios normos. Dizainas, kaip viena iš sudėtinių kultūrą formuojančių dalių, gali būti priemone, padedančia formuoti šiuos elementus kuriant naujas normas per įtaigą ir paveikumą“. Pati Austėja apie žmones, kurie nesusimąsto apie donorystę, sako, jog daugelis jų sutikimo donorystei nepasirašo ne todėl, kad nenorėtų, bet todėl, kad nesusimąsto, neskiria tam dėmesio ir laiko. Ji pritaria vienai iš savo kalbintų pašnekovių ir ją pacituoja: „Beveik visi, su kuo esu kalbėjusi, mano, kad tai turėtų padaryti… kažkada. Bet tas kažkada gali ir neateiti, galima pavėluoti. Nesu iš tų žmonių, kurie galvoja tik apie save ir kuriems nesvarbu, kas bus po mirties. Man svarbu“.
Austėja Šeputė donorystės temą pasirinko ir kurdama magistro kursinį darbą. Tąkart jis vadinosi „Laiškas visuomenei. Koks tavo planas B?“. Tokius žodžius „Ruoškitės planui B“ Austėjai ir jos artimiesiems pasakė gydytojas, kai tėtis vėl pateko į ligoninės reanimacijos skyrių dėl sunkios širdies ligos. Austėja sunkiai renka žodžius, prisimindama skaudžią šeimos dramą, todėl tas emocijas ir stengėsi atspindėti savo kūryboje: „Norėjosi, kad kiti žmonės sužinotų, kokia trapi yra gyvybė ir kokie mes galingi, galėdami padėti kitiems“.
Austėja Šeputė savo parodoje vizualizuoja ir sergančio žmogaus kasdienybę: kiek vandens gali išgerti inkstų funkcijos nepakankamumu sergantis žmogus: 125 ml buteliuką galima išgerti keliais gurkšniais. Ir per visą dieną – tik tiek.
Austėjos kūrybinio darbo vadovė doc. Miglė Kibildienė paklausta, kaip reagavo sužinojusi darbo temą, atsakė, jog suvokdama tokių dalykų poreikį ir suprasdama, kodėl Austėjai tai yra svarbu ir jautru, pritarė tokiai temai: „Organų donorystė – tai tik nuo aplinkinių žmonių priklausanti sritis. Juk jei ne geri žmonės, sutinkantys dovanoti, sergantysis neišgyvens. Kuo daugiau tokių darbų ir kalbų, tuo labiau bus sklaidomas abejingumas“. Teorinės dalies vadovas Mantas Lesauskas džiaugėsi, kad Austėja ėmėsi šios temos: „Jos darbe daug išsamios ir įdomios medžiagos iš kultūros istorijos. Ji nagrinėja kūno sampratą po mirties, kuri šiuo metu yra ypač jautri“.
Šią parodą Austėja Šeputė pasirengusi eksponuoti ten, kur ją pakvies – mokyklose, bibliotekose, gydymo įstaigose, nes, pasak Austėjos, rengdama šią parodą ir domėdamasi organų donoryste, bendraudama su žmonėmis, ji suprato, jog daugeliui žmonių žinių šia tema trūksta, kokios profesijos ir amžiaus jie bebūtų.
Vilniaus sav. informacija
