Žurnalas „Time“ 2017 metų žmonėmis išrinko #MeToo judėjimo moteris, prakalbusias apie seksualinį priekabiavimą. Šio judėjimo atgarsiai jau nusirito nuo Holivudo iki Lietuvos: 2017 m. pradėti net 6 ikiteisminiai tyrimai dėl kaltinimų nederamu seksualiniu elgesiu. Taip pat prisiminkime buvusio Seimo nario Kęstučio Pūko apkaltos procesą. Ir nors bendrame kontekste tai gali atrodyti kaip lašas jūroje, žvelgiant būtent į šios nusikalstamos veikos statistiką, stebime ryškų pokytį – seksualinį priekabiavimą patyrę žmonės nebetyli, vis drąsiau gina savo teises.
Galime palyginti: 2014 metais buvo pradėti vos du ikiteisminiai tyrimai, 2015 metais – vienas, 2016 metais taip pat vienas, na o per pirmuosius du šių metų mėnesius jau pradėti du ikiteisminiai tyrimai dėl galimo seksualinio priekabiavimo.
Seksualinio priekabiavimo apibrėžimas yra aiškiai nurodytas Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme: tai užgaulus, žodžiu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja darbo, tarnybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai. Siekiant apsaugoti visus asmenis – moteris ir vyrus – nuo nepagarbaus ir juos žeminančio elgesio, už jį teisinė atsakomybė svyruoja nuo švelniausios, civilinės, iki drausminės, baudžiamosios ir net politinės atsakomybės.
Lietuva yra viena iš tų pasaulio valstybių, kuri plačiai įtvirtina atsakomybę už seksualinį priekabiavimą, tačiau riba tarp draugiško elgesio ar flirto bei seksualinio priekabiavimo neretai tikrai labai slidi. Pradėkime nuo vasarą įsigaliojusio naujojo Darbo kodekso. Pirma, darbdavys ar darbdavio atstovas privalo užtikrinti, kad darbuotojai nepatirtų seksualinio priekabiavimo, todėl priekabiavimas dėl lyties laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu. Įrodžius priekabiavimo faktą, darbdavys turi teisę be įspėjimo nutraukti darbo sutartį su ribą peržengusiu darbuotoju ir nemokėti išeitinės išmokos.
Pavyzdžių, kai su priekabiavimu susiduriama darbo aplinkoje, apstu. Štai vienas asmuo buvo atleistas iš darbo, nes darbo metu suėmė kolegei už krūtų. Teismas tai pripažino seksualiniu priekabiavimu, nepaisant to, kad toks atvejis buvo vienkartinis. Kitoje byloje seksualiniu priekabiavimu pripažintos sistemingai, ilgą laiką bendradarbei siuntinėtos intymaus turinio SMS žinutės. Nagrinėdamas bylos aplinkybes teismas konstatavo, kad darbuotojas dėl seksualinio priekabiavimo buvo atleistas ne be pagrindo.
Kalbant apie Civilinį kodeksą, 2.25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „fizinis asmuo neliečiamas“. Vadinasi, asmuo turi būti apsaugotas ne tik nuo smurtinių ar panašių veiksmų, bet ir nuo nepageidaujamo seksualinio pobūdžio elgesio. Jeigu ši asmens teisė pažeidžiama, nukentėjusysis turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, prašydamas priteisti turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą.
Įdomu, kad civiliniame procese įrodinėjimo pareiga paprastai paskirstoma pagal principą „įrodinėja tas, kas teigia“, tačiau seksualinio priekabiavimo bylos yra išimtinės. Diskriminaciją patyrusiam asmeniui pateikus pirminius (patikimus ir objektyvius) įrodymus, jog diskriminacijos (seksualinio priekabiavimo) faktas buvo, ne pranešantis asmuo, bet atsakovas turi įrodyti, kad lygių teisių principas iš tiesų nebuvo pažeistas. Tad byloje tiesiogiai taikytina nacionalinės teisės norma įtvirtina palankesnę ieškovui įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę – pažeidimo faktas yra preziumuojamas.
Griežčiausia – baudžiamoji atsakomybė. Baudžiamojo kodekso 152 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis priekabiavo prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens. Toks asmuo gali būti nubaustas bauda nuo 750 iki 25 000 Eur arba laisvės apribojimu, arba areštu nuo dešimties iki keturiasdešimt penkių dienų.
Būtina atkreipti dėmesį, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tuomet, kai nukentėjęs asmuo yra pagal tarnybą ar kitaip priklausomas nuo pavojingą veiką padariusio asmens. Priklausomumas lemia tai, kad vieno žmogaus gerovė (padėtis) priklauso nuo kito žmogaus valios, todėl vienas asmuo atsiduria geresnėje, viršesnėje padėtyje, o kitas – tarsi yra priverstas jam paklusti.
Be abejo, baudžiamosios teisės prasme neteisėti, nemalonūs veiksmai turi būti seksualinio pobūdžio. Pavyzdžiui, nuolatinis pasišaipymas iš kolegos aprangos, tarmės ar kitų asmeninių savybių vargu ar gali būti laikomas seksualiniu priekabiavimu. Kita kalba – nuolatinės užuominos apie intymias kūno dalis, lytinį gyvenimą, kūno dalių komentavimas, seksualinio pobūdžio replikos, seksualinio pobūdžio veiksmų reikalavimas. Nuolatinis įkyrus, įdėmus stebėjimas, fizinis prisilietimas, glostymas, apkabinimas ar bet koks kitoks nepageidaujamas seksualinio pobūdžio fizinis kontaktas su asmeniu taip pat kuria bauginančią, priešišką ir įžeidžiančią aplinką, į kurią negalima žiūrėti pro pirštus.
Apsisprendus ginti savo pažeistas teises teisme, labai svarbūs senaties terminai. Paprasčiau tai padaryti civilinio proceso tvarka: asmuo gali kreiptis į teismą ir reikalauti neturtinės žalos atlyginimo bet kuriuo metu, nesvarbu, kiek laiko praėjo po galimo seksualinio priekabiavimo atvejo. Pažymėtina, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje negali būti priimtas, jeigu nuo įvykio yra praėję treji metai.
2017 metais panaikinus privataus kaltinimo institutą, bylos dėl seksualinio priekabiavimo tapo privačiai viešos – ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus nukentėjusiojo skundą arba pareiškimą, tačiau už jį atsakinga valstybė, veikdama per prokurorą ir ikiteisminio tyrimo pareigūnus. Taigi, susidūrus su užgauliu elgesiu, svarbiausia su juo nesitaikstyti. Daugeliu atvejų būtent greita reakcija užkerta kelią tolesniems priekabiavimo veiksmams.
Dr. Dovilė Murauskienė yra Lietuvos apeliacinio teismo Teismų praktikos skyriaus vadovė.
Straipsnis taip pat publikuotas portale 15min.lt skaitykite čia.
