Lietuvos karaimų bendruomenė šįmet mini 620 metų karaimų gyvenimo Lietuvoje sukaktį. Jubiliejui skiriamas ir vienas svarbus Trakų miesto įvykis – liepos 18 dieną, tarptautinės Karaimų kalbos ir kultūros stovyklos metu, bus iškilmingai atidarytas skveras prie tilto į Trakų salos pilį, kuriam 2017 m. birželio 1 d. Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimu suteiktas Simono Firkovičiaus (1897-1982) vardas.
Nors metams bėgant gyvai prisimenančių Simoną Firkovičių mažėja, bet nemažėja jo reikšmė istorijai, nes vietą joje jis pelnė už realią veiklą ir žymius jos rezultatus.
Šis iškilus žmogus, kurio gimimo 120-metį taip pat minime šįmet, nepaprastai daug nuveikė karaimų bendruomenės, karaimų kultūros labui. Jo vardo skvero atidarymo proga atskirai dera pabrėžti jo nuopelnus Trakams ir išryškinti tą prasmingą žymę, kurią jis įspaudė šio miesto istorijoje.
Firkovičiaus ryšys su Trakais yra trejopai gilus. Labai ryškiai ir spalvingai pirmiausia jis pasireiškia per Firkovičiaus poetinę kūrybą karaimų kalba, kurioje Trakams yra skiriama nepaprastai daug dėmesio. Savo eilėraščiuose poetas apdainavo nepakartojamo grožio Trakų gamtą, Trakų pilį, istorinę Lietuvos ir miesto praeitį. Visa tai jo kūryboje susilieja į vientisą karaimų tautinės savigarbos, savo vaidmens ir būties šiame krašte suvokimą bei supoetinimą.
Firkovičius skyrė nemažą duoklę su Trakų ir karaimų istorija labai glaudžiai susijusiam Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Be kitų, trumpesnių eilių, padavimų apie Lietuvos Didįjį kunigaikštį pagrindu jis yra sueiliavęs dvi balades. Viena jų vadinasi Alankasar (Karžygys), kita – Batyr bijniń tamaša aty(Stebuklingas Didžiojo kunigaikščio žirgas). Šiuose pasakojimuose šventumo aureolę turi ne tik Vytautas, bet ir jo žirgas, kuriam priskiriamos stebuklingos galios.
Firkovičiaus kūryba yra gana įvairi žanro požiūriu, ji pasižymi išradinga eilėdara, atskleidžiančia karaimų kalbos skambumą, taisyklingumą ir grynumą. Rašydamas apie Trakus, S. Firkovičius dažnai palygindavo juos su Krymu, o Galvės ežerą – su Juodąja jūra, tačiau kiekvieną kartą pabrėždavo, kad Juodosios jūros krantai nė iš tolo neprilygsta Galvės pakrantėms. Rašydamas apie po Pirmojo pasaulinio karo iš Krymo sugrįžusius karaimus, poetas išreiškia viltį, kad sugrįžusiems jau niekada neteks palikti gimtųjų namų.
Firkovičiaus poezija, kiti jo kūriniai ir jų lietuviški vertimai pirmą kartą vienoje knygoje, pavadintoje „Bir kiuń ėdi…“(Buvo tokia diena…), buvo atspausdinti 2015 m. (Leidinį Sudarė Halina Kobeckaitė ir Karina Firkavičiūtė).
Kitas svarbus S. Firkovičiaus vaidmuo Trakų mieste pasireiškė per tiesioginę tarnystę miestui – jis buvo Trakų miesto tarybos narys, istorinio Trakų miesto paveldo draugijos valdybos narys, kurį laiką dirbo net Trakų burmistru. Tai buvo aktyvus ir matomas žmogus Trakų visuomenėje, visi garbūs į Trakus atvykstantys svečiai laikė garbės reikalu jį aplankyti. Jis buvo tapęs savotišku Trakų miesto simboliu, miesto įžymybe, kuri kas rytą išplaukdavo valtele žvejoti ir kas vakarą apeidavo (kol pajėgė) Trakų pilį. Reta yra žmonių, kurie anuomet gyvendami ar lankydamiesi Trakuose nebūtų sutikę šio stotingo, iki paskutiniųjų dienų nepraradusio švytinčio grožio ir mąslaus žvilgsnio žmogaus.
Firkovičiaus darbas karaimų bendruomenei Lietuvoje paliko Trakams dar vieną gilų ženklą. Karaimai labai vertina jo visas įdėtas pastangas, kurios nepaisant sudėtingų istorinių XX a. antrosios pusės pokyčių ir pervartų, leido išsaugoti karaimų tautinį tapatumą, savitumą, kalbą, religiją ir išlikti kaip tautai. Tad didele dalimi jo dėka Trakai iki šiol gali didžiuotis savo valdose turintys tokią unikalią karaimų bendruomenę, suteikiančią miestui papildomo žavesio ir išreiškiančią tiesioginį ryšį su Didžiąja Lietuvos kunigaikštija.
Kai karaimų bendruomenė po Pirmojo pasaulinio karo iš Krymo grįžo į savo karo nusiaubtus namus Trakuose, ką tik išrinktam jaunajam dvasininkui S. Firkovičiui rūpėjo ne tik ganytojiška veikla. Jis rūpinosi tautiečių ekonomine padėtimi, dėjo daug pastangų, kad žmonės susirastų darbo ir pamažu atkurtų savo ūkį. Šiandien vargu ar kas žino, kad jis net buvo sukūręs karaimų rankdarbių bendrovę, kad rašė laiškus Charbine gyvenantiems turtingiems karaimams prašydamas materialinės pagalbos trakiškiams, ir ją gavo. Jis buvo pirmosios karaimų pradinės mokyklos direktorius, o ją uždarius, mokė religijos ir kalbos parapijinėje mokykloje prie kenesos. Jis buvo tikras ir ištikimas mūsų tautos sūnus – karaimų kalbos ir religijos puoselėtojas, švietėjas, folkloristas, poetas, dramaturgas, vertėjas.
60 metų jis vadovavo visoms apeigoms ir pamaldoms Trakų kenesoje. Jo stiprus, malonaus tembro balsas, skambantis per pamaldas, pasiekdavo kiekvieno besimeldžiančio širdį. Vyresnio amžiaus karaimai iki šiol prisimena jį giedant Jochtur kiučliu Tieńri kibik… (Nėra galingesnio už Tave, Viešpatie…) ir estetinį pamaldų įspūdį, nepakartojamą jų iškilmingumo jausmą yra išsaugoję iki šiol.
Firkovičiaus atliktų darbų gausa ir jų prasmė žodžiais sunkiai nusakoma. Galimas dalykas, kad mes tik dabar ją pradedame suvokti. Bet viena aišku – vargu ar mokėtume šiandien savo kalbą, vargu ar eitume melstis į kenesą, vargu ar vaikai turėtų ką karaimiškai deklamuoti, jei ne kūrybinga ir valinga S. Firkovičiaus asmenybė, sugebėjusi pasipriešinti Trakų kenesos uždarymui, ir nenuilstama jo veikla, ištikimybė savo pašaukimui net smarkiausiai sovietiniams ideologams spaudžiant.
Atlikdamas visus vyresniajam dvasininkui privalomus darbus, būdamas Karaimų dvasinės valdybos pirmininko pavaduotoju, tvarkydamas visą prieškario karaimų dvasinės valdybos kanceliariją, drauge su Seraja Šapšalu atstovaudamas karaimų religinei bendruomenei oficialiose įstaigose vietoje ir užsienyje, S. Firkovičius visą laiką rūpinosi ir gimtosios kalbos išsaugojimu: sudarė didelę Karaimų-rusų-lenkų kalbų žodyno, kuris 1974 m. buvo išleistas Maskvoje, kartoteką, bet dėl priklausymo dvasininkų luomui tarp žodyno sudarytojų oficialiai net nebuvo paminėtas; rinko folklorą, rašė eilėraščius ir pjeses, kurias Trakuose statė ir vaidino karaimų teatro mėgėjai.
Po Antrojo pasaulinio karo, kai aukščiausias dvasinis hierarchas Seraja Šapšalas buvo priverstas atsisakyti savo religinių pareigų, kai bet kokios religinės ar kalbos pamokos, tautinės saviraiškos pasirodymai buvo uždrausti, Simonas Firkovičius tvarkė visus karaimų reikalus – religinius, visuomeninius, mokslinius – ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
Nors viešai atlikti visų apeigų nebegalėjo, tačiau atlikdavo jas slaptai: visi karaimai, kurie šiandien yra vyresnio amžiaus, buvo jo sutuokti, visi berniukai ir mergaitės pašventinti, visi mirusieji palydėti į paskutinę kelionę karaimiška malda. Jis buvo vienintelis oficialiai pripažintas karaimų vyresnysis dvasininkas Europoje tada formaliai vienintelėje veikiančioje Trakų kenesoje. Faktiškai jis buvo ilgametis Lietuvos karaimų bendruomenės vadovas, bet jo autoritetą pripažino ir Krymo, ir Maskvos, ir Lenkijos karaimai. Visi, kam reikėjo ką nors sužinoti apie karaimus, kreipdavosi į jį.
Rūpindamasis savo tautos morale, dora, S. Firkovičius didaktiniais sumetimais taip pat rašė intermedijas, vodevilius, buitines komedijas. Pjesės ypač vertingos kalbos požiūriu – jose daug liaudiškų priežodžių, posakių ir tokių žodžių, kurie ilgainiui pamažu nyko iš kalbos, kol galų gale visai ištirpo daugiakalbiame katile, kuriame karaimai visą laiką gyveno ir niekada neapsiribojo vien savo gimtąja kalba.
Apibendrinant S. Firkovičiaus nuveiktus darbus, jų reikšmę karaimų tautos kultūrai ir istorijai, Trakams, jį drąsiai galima vadinti viena šviesiausių ir iškiliausių XX a. karaimų tautos asmenybių ir be jokių dvejonių pritarti akademikui Zigmui Zinkevičiui, kuris, turėjęs nemažai progų susitikti ir bendrauti su šiuo žmogumi, ne kartą yra jį pavadinęs karaimų patriarchu.
Biografijos faktai
Simonas Firkovičius, penktas vaikas šeimoje, gimė Trakuose 1897 m. lapkričio 28 d. Jo tėvas Abrahamas Firkovičius (1853–1933) buvo dirbęs valstybės tarnautoju Biržuose, Upytėje, Panevėžyje, Ariogaloje, mokėjo lietuviškai ir šios kalbos mokė savo vaikaičius.
Iš tėvo paveldėjęs tvarkingumą ir ryžtingumą S. Firkovičius atkakliai ir nuosekliai siekė užsibrėžtų tikslų. Trakuose jis baigė septynmetę mokyklą, paskui dirbo pas dėdę Pskove tabako parduotuvėje, pašauktas į kariuomenę dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Kai Rusijoje prasidėjo revoliucija, jam drauge su vyresniuoju broliu Josifu (1893–1939) pavyko išvykti į Eupatoriją, kur jau buvo nemažai kitų iš gimtųjų Trakų atvykusių karaimų. Čia Simonas sėkmingai baigė karaimų dvasinę seminariją.
Būdamas Kryme S. Firkovičius – energingas, išvaizdus jaunikaitis, apdovanotas neeiliniais gabumais, pradėjo rašyti eilėraščius ir traukė ne vienos panelės akį. Bet jis jau buvo pasirinkęs devyniolikmetę gražuolę Sofiją Dubinskaitę (1901–1978), kuri, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyvendama Peterburge pas turtingą savo tetą trakietę Emiliją Šole-Lobanos, buvo gavusi gerą išsilavinimą ir tiko į porą. 1919 metais Dubinskų ir Firkovičių šeimos kartu su kitais karaimais grįžo į Trakus.
Trakuose jaunavedžiai apsigyveno naujame tetos jiems padovanotame name Karaimų g. 42. Iš šito namo jie niekada niekur ir nebuvo išsikėlę. Čia gimė visi šeši jų vaikai – dvi dukterys ir keturi sūnūs. Švenčiant karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600 metų sukaktį prie namo buvo atidengta memorialinė lenta.
1920 m. rugsėjo 24 d. S. Firkovičius buvo išrinktas Trakų karaimų bendruomenės dvasininku, o 1922 m. jis pradėjo eiti vyresniojo dvasininko ir laikinai vyriausiojo dvasininko hachano pareigas. Nuo to laiko jis išvykdavo iš Trakų tik trumpam aplankyti karaimų Varšuvoje, Paryžiuje, Maskvoje, Peterburge, Odesoje, Simferopolyje ar Panevėžyje. Kai 1927 m. vyriausiuoju Lietuvos ir Lenkijos karaimų dvasininku ir dvasinės valdybos pirmininku buvo išrinktas Hadži Seraja Chanas Šapšalas, S. Firkovičius tapo jo pavaduotoju ir artimiausiu pagalbininku.
Vyresniojo dvasininko pareigas S. Firkovičius ėjo iki pat mirties 1982 m. balandžio 16 d. Palaidotas Trakuose garbingiausioje karaimų kapinių vietoje.
Straipsnis iš tinklalapio „Regionų naujienos“
