Šiemet Lietuvos kultūros taryba investavo į 458 kultūros iniciatyvas regionuose, joms skirdama daugiau kaip 3,3 mln. eurų. Šis finansavimas atskleidžia kultūrinės veiklos mastą ir besiformuojančias kryptis – nuo tradicijų tęstinumo iki naujų idėjų bei bendradarbiavimo praktikų.
Įvairiuose Lietuvos regionuose, pavyzdžiui, Vilniuje ir Panevėžyje, ryškėja skirtingos, tačiau viena kitą papildančios tendencijos – nuo įsitvirtinusių institucinių modelių iki bendruomeniškų, inovatyvių ir tarpdisciplininių veiklos formų. Kokias regioninės kultūros kryptis rodo šios tendencijos?
Apie tai pasakoja Vilniaus apskrities regioninės kultūros tarybos pirmininkė Saulė Mažeikaitė-Teiberė ir Panevėžio apskrities regioninės kultūros tarybos pirmininko pavaduotoja Violeta Bogucevičienė.
– 2018 m. Lietuvos kultūros taryba įsteigė programą „Tolygi kultūrinė raida“. Tyrimai rodo, kad ji iškart tapo vienu svarbiausių įrankių kultūros ir meno projektų finansavimui, o Regioninės kultūros tarybos – pagrindiniu arbitru ji skirstant vietos kultūrinėms iniciatyvoms. Kokį Regioninės kultūros tarybos tikslą jūs matote?
– Saulė Mažeikaitė-Teiberė. Jos tikslas – rūpintis regionuose gyvenančių žiūrovų ar klausytojų skoniu, kūrybiškumu; ugdyti šiuolaikinio, profesionalaus meno suvokimo įgūdžius bei prisidėti formuojant ateities žiūrovą – pilietišką, atvirą idėjoms ir inovacijoms.
Violeta Bogucevičienė. Manau, kad Regioninės kultūros tarybos, kurių dalį sudaro aktyvūs regiono kultūrinio lauko dalyviai, sukuria prielaidas individualiai vietos kultūros raidai. Jos nariai turi galimybę stebėti finansuotus projektus, gerai pažįsta vietos kontekstą, gali vertinti projektus (ypač tęstinius) ilgesnėje perspektyvoje, pamatyti kultūrinės aplinkos tendencijas.
– Kokias pagrindines tendencijas pastebėjote vertindami pastarųjų metų „Tolygios kultūrinės raidos“ programos paraiškas jūsų regione?
– Saulė Mažeikaitė-Teiberė. Vilniaus regione išsiskiria biudžetinių įstaigų projektų dominavimas. Taip pat daugėja iniciatyvų, skirtų vietos tapatybės formavimui. Šalia to, gausu ir tradicinių, daugelį metų kartojamų projektų. Nors tradicijų tęstinumas savaime nėra blogas, pasikartojančios idėjos ir veiklos neprisideda prie autentiško vietos identiteto kūrimo. Taip pat pastebiu ir vizualiojo meno projektų stygių.
Violeta Bogucevičienė. Pastebiu, kad kyla paraiškų kokybė – projektų vykdytojai aktyviau ieško naujų formatų, sinergijos su kitais regionais ar organizacijomis galimybių. Panevėžio apskrityje jau galima išskirti stiprių vykdytojų branduolį: Pasvalio ir Rokiškio kultūros centrai, Biržų krašto muziejus „Sėla“, Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacija, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka.
2025 m. konkursui buvo pateiktos šiuolaikinio meno projektų paraiškos – tik prasidėjus „Tolygios kultūrinės raidos“ programai tokių iniciatyvų apskritai nepasitaikydavo. Be to, rezidencijoms skirtas prioritetas paskatino kūrimąsi Panevėžio apskrityje.

– Ar pastebėjote, kad tam tikros kultūros ar meno sritys sulaukia didesnio dėmesio paraiškose? Jei taip, kokios tai sritys ir kaip manote, kas lemia šias tendencijas?
– Saulė Mažeikaitė-Teiberė. Daugiausia dėmesio sulaukia muzikos ir etnokultūros projektai, taip pat tęstinės iniciatyvos (jų ir pateikiama daugiau nei kitų sričių). Tai iš dalies lemia bendras kontekstas – masinės informacijos priemonės, muzikos dominavimas viešojoje erdvėje ir įsitvirtinusi kultūros kaip pramogos, atsipalaidavimui samprata. Muzikiniai projektai dėl „pramoginių elementų“ sulaukia gausesnės auditorijos. Tęstinių projektų gausą dažnai lemia inercija ir noras išvengti rizikos.
Violeta Bogucevičienė. Panevėžio apskrityje dominuoja muzikos, etnokultūros ir teatro sričių projektai. Daugelis jų įvardijami kaip tarpsritiniai, tačiau dažniausiai juose vyrauja muzika, teatras ar literatūra (plačiąja prasme). Manau, kad tai lemia projektų vykdytojų interesai, įdirbis ir nusistovėjusios tradicijos. Kita vertus, meno ir kultūros
sričių pasiūla galėtų būti ir įvairesnė, tačiau tai yra sritys, kuriose aktyviai dalyvauja meno mėgėjai – jų įsitraukimas yra esminis regionų kultūrinio gyvybingumo veiksnys.
– Kokie projektai išsiskyrė savo inovatyvumu ar poveikiu bendruomenei?
– Saulė Mažeikaitė-Teiberė. Paminėčiau pastarųjų 3 metų išskirtiniausius – asociacijos „Meno uostas“ meno rezidencijos projektas, kurio metu sukurti šiuolaikinio dizaino objektai; Vievio kultūros centro įgyvendintas Miko Petrausko operos „Birutė“ pastatymas, įtraukiant vietos ir Vilniaus profesionalus atveriant bendruomenės narių kūrybiškumą, taip pat viešosios įstaigos „Monoklis“ vykdyta kino edukacijos programa. Be abejo, yra ir daug kitų projektų.
Violeta Bogucevičienė. Nors objektyvių duomenų apie poveikį bendruomenėms neturiu, pagal konkursui teikiamų paraiškų turinio galima spręsti, kad kultūros sektorius regione stiprėja, remiasi susiformavusiomis tradicijomis. Tai ir sudaro sąlygas inovatyvesnių idėjų atsiradimui.
Iš 2025 m. finansuotų projektų būtų galima išskirti Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijos projektą „Sinergija: garso ir vaizdo dialogai Panevėžio rajone“ ir Stasio Eidrigevičiaus menų centro projektą „Edukacinės architektūrinės instaliacijos kūrimas, jos aktyvavimas bei ją papildančios edukacinės programos įgyvendinimas Panevėžio apskrityje“.

– Vilniaus regione gyvena ir dirba daugiausia profesionalių meno kūrėjų. Kokius prioritetus ar iššūkius įžvelgiate Tolygios kultūrinės raidos ateityje?
– Saulė Mažeikaitė-Teiberė. Vienas iš didžiausių iššūkių – didesnis NVO įtraukimas, efektyvesnių priemonių ar net kvotų Vilniaus regiono nevyriausybinėms organizacijoms ir projektams sukūrimas bei pritaikymas. Artimiausiu metu šalies kultūros lauką pasieks technologijų keliami iššūkiai, susiję su projektų kiekiu ir turiniu. Turbūt atsiras daugiau projektų, parašytų padedant dirbtiniam intelektui. Tokias tendencijas jau matome Europos lygmeniu. Į prioritetų sąrašą įtraukčiau projektų tarpdiscipliškumą ir kritinio mąstymo skatinimą.
– Stasio Eidrigevičiaus menų centro vadovė Vaida Andrijauskaitė Savivaldybių kultūros indekso diskusijoje atskleidė, kad Panevėžyje trūksta kultūrinių ir meninių inovacijų. Kaip manote, kokių priemonių reikėtų imtis siekiant pagerinti situaciją jūsų regione?
– Violeta Bogucevičienė. Siekiant paskatinti kultūrines inovacijas Panevėžio apskrityje, kitame „Tolygios kultūrinės raidos“ programos laikotarpyje reikėtų numatyti atskirą prioritetą inovatyvumui. Alternatyvus sprendimas – įtraukti inovacijų kriterijų į esamą „Panevėžio apskrities kultūros ir meno plėtros“ prioritetą bei skirti papildomus balus. Taip pat būtina peržiūrėti šiuo metu galiojančius prioritetus – jie pernelyg plačiai apima veiklas, persidengia tarpusavyje, leidžia pareiškėjams „patogiai“ veikti nusistovėjusių tradicijų ribose.
Viktorija Jaškauskaitė, Lietuvos kultūros taryba