Vilnius šiandien yra tapęs Sauliaus Andrukonio gyvenimo ir veiklų centru. Čia jis derina darbą Mykolo Romerio universitete (MRU) bei stand-up komiko karjerą. Vis dėlto Sauliaus kelias prasidėjo Vilniaus krašte – Eišiškėse, kur prabėgo jo vaikystė ir paauglystė. Nors šiandien jis dažniau skuba sostinės gatvėmis, sugrįžimai į gimtąjį miestelį jam visada primena tuos gyvenimo metus – šeimą, draugus ir pirmuosius atradimus.
„Eišiškės yra nedidelis miestas, 70 kilometrų į pietus nuo Vilniaus, prie pat Baltarusijos sienos, kuriame dauguma gyventojų yra lenkai. Esu mokytojos ir vairuotojo vaikas, todėl iš anksto buvau pasmerktas gerai mokytis ir gerai vairuoti, kuo dabar džiaugiuosi“, – prisistato 25-erių stand-up komikas, užimantis dvigubas pareigas MRU. Čia jis darbuojasi Rinkodaros projektų skyriuje bei lektoriumi Žmogaus ir visuomenės studijų fakultete (ŽVSF), kur studentus kviečia išlaisvinti savo kūrybiškumą, atrasti naujus talentus bei idėjas studijų dalyke „Kompleksinis projektas“.
„Vaikystėje turėjau viską tvariam augimui, nors tada žodžio „tvarumas“ dar nežinojau. Tai yra, institucijas, kurios rūpinosi mano poreikiais nuo fiziologinių iki savirealizacijos: šeima, mokykla, bažnyčia. Vis dėlto vaikystėje labiausiai patiko būti vienam, piešti, skaityti, klausytis muzikos ir žiūrėti filmukus. Iš tikrųjų ir dabar galėčiau visą laiką tai daryti“.
Šiame interviu Saulius dalijasi vaikystės prisiminimais, pasakoja apie savo santykį su Vilniaus kraštu ir tai, kaip ši patirtis formavo jo kelią iki dabartinių veiklų sostinėje.
– Ar mokyklos laikais jau jautėte trauką mokslui, tam tikroms disciplinoms? Galbūt turėjote svajonių profesiją? Koks buvote mokinys?
– Man patinka domėtis pasauliu apskritai, todėl mėgstamiausios disciplinos neturėjau ir, manau, neturėsiu. Mokyklos laikais svajonių profesija priklausė nuo paskutinio peržiūrėto filmo. Jeigu paskutinis žiūrėtas filmas buvo koks nors detektyvas – norėjau būti detektyvas. Buvau tas mokinys, kuris stengėsi ir gerai mokytis, ir sportuoti, ir turėti socialinį gyvenimą, ir išsimiegoti… Bet iki dabar nerandu balanso…
– Ar pasakytumėte, kad esate savo gimto krašto, gimtinės patriotas, ar iki šiol palaikote artimą ryšį su vieta, iš kur esate kilęs, ar dažnai grįžtate, aplankote? Ar prisistatinėdamas mėgstate paminėti, iš kur esate, ar vis dėlto dabar labiau prisistatote kaip vilnietis?
– Gyvenu Vilniuje, bet palaikau ryšį su šeima Eišiškėse, todėl gaunasi palaikyti ryšį ir su Eišiškėmis, nors aršiu Eišiškių patriotu savęs nepavadinčiau. Jeigu žmonės klausia iš kur esu kilęs – sakau „iš Eišiškių“, jei klausia kur gyvenu – sakau, kad Vilniuje. Man apskritai patinka Vilniaus kraštas, patinka čia būti. Taip pat mane ypatingai džiugina įvairūs kraštiečių pasiekimai. Pats stengiuosi prisidėti prie įvairių man įdomių kultūrinių iniciatyvų šitam krašte, kaip poezijos ar teatro festivaliai, nes man tai svarbu.
– Kaip Jūs apibūdintumėte, kuo ypatingas jūsų gimtasis kraštas?
– Didžiausia ypatybė turbūt kalbos ir jų vartojimas. Mano gimtame krašte galima išgirsti lenkų, lietuvių, baltarusių, rusų ir anglų kalbas. Kartais šnekamojoje kalboje visos minėtos kalbos gali būti pavartotos viename sakinyje ir ten tai neatrodo keista.
Dažniausiai girdžiu, kad Vilniaus krašto gyventojai nekalba lietuviškai. Kas iš dalies yra tiesa. Daug gyventojų yra lenkai arba vadina save tuteišais, ir jų gimtoji kalba yra lenkų, o ne lietuvių, todėl žmonės tarp bendrataučių šneka naudodami gimtąją kalbą.
Tačiau Vilniaus krašto gyventojai yra Lietuvos piliečiai, Lietuvos organizacijų nariai, todėl daugelis sėkmingai kasdien kalba lietuviškai. Būdami Lietuvos piliečiai, Vilniaus krašto gyventojai mokyklose mokosi valstybinės kalbos. Dažniausiai, jei pavyzdžiui lenkas ar lietuvis nepagarbiai tautiniu pagrindu atsiliepia apie lietuvius ir lenkus, tai tas žmogus nėra išprusęs. Šiuo atveju švietimas yra svarbus, ir būtent jis yra vienas iš veiksnių, kuris suartina skirtingas kultūras.
Iš to, ką matau, Vilniaus krašto jaunimas vis sėkmingiau integruojasi į gyvenimą Lietuvoje, pavyzdžiui studijuoja Lietuvos universitetuose, yra atsakingi Lietuvos piliečiai, kurie taip pat puoselėja savo tautinę tapatybę. Jie parodo, kad tai puikiai suderinama. Galima baigti lenkišką mokyklą, studijuoti lietuviškame universitete, dirbti lietuviškoje organizacijoje, o laisvalaikiu būti ir su lenkais, ir su lietuviais. Pavyzdžiui švęsti ir Lietuvos, ir Lenkijos nepriklausomybes dienas, susipažinti su kita kultūra ir kitus supažindinti su savo.
– Kaip vyko Jūsų akademinio kelio pradžia? Kas lėmė pasirinkimus – kiti žmonės, kažkokie įvykiai, patirtys? Kuo sužavėjo sritis, į kurią pasukote?
– Kalbant apie studijas, tai po mokyklos daugelis ėjo studijuoti ir aš iš paskos. Kadangi negalėjau savęs griežtai priskirti nei prie tiksliukų, nei prie humanitarų (vis dar negaliu), pasirinkau socialinius mokslus – esu baigęs ekonomikos ir komunikacijos studijas. Analizavau save ir bandžiau rinktis tokias studijas, kad man būtų įdomu. Studijavau ekonomiką, tada ji man truputį atsibodo, ir toliau studijavau komunikaciją. Man svarbu, kad būtų įdomu ir nenuobodu.
– Kas paskatino prisijungti prie MRU bendruomenės ir kokie buvo didžiausi iššūkiai ar atradimai pradėjus dirbti šiame universitete?
– Prie MRU bendruomenės mane paskatino prisijungti pati MRU bendruomenė. Tarp bendruomenės narių yra žmonių, su kuriais gerai sutariu. Man didžiausias iššūkis yra derinti darbą su savo kitomis veiklomis, o malonus atradimas yra tai, jog derinti pavyksta.
– Kokių kitų veiklų turite už universiteto ribų?
– Mėgstu nueiti į stand-up komedijos renginius arba į teatrą, dar man patinka žiūrėti filmus ir serialus, taip pat skiriu laiką skaitymui. Kartais nueinu į futbolo treniruotes, kai nepavyksta nueiti, tai tiesiog einu pasivaikščioti kelis kilometrus, dar mėgstu būti namie su kate Bonita. Visoms išvardintoms veiklos norėčiau turėti daugiau laiko.
– Kaip studentai reagavo, kai išvydo, kad jų dėstytojas – stand-up komikas? Ar dėl savo veiklos komedijoje nesusidūrėte su nerimtu studentų požiūriu į save?
– Nežinau, ar visi studentai žino, kad esu ne tik jų dėstytojas, bet ir komikas, nors yra tokių, kurie pagooglina kiekvieną dėstytoją. Man asmeniškai šitos dvi veiklos viena kitai netrukdo, o kaip tik papildo viena kitą. Mano manymu, studentams tai yra į naudą, nes sugebu iš pirmo žvilgsnio sudėtingą informaciją pateikti paprastai ir įdomiai. Praeitą semestrą turėjau dalyką pavadinimu „Kompleksinis projektas“, kas iš esmės yra komunikacijos praktiniai seminarai – skamba sudėtingai, bet semestro pabaigoje studentai džiaugėsi, kad turėjo šitą kursą, nes ir patobulėjo, ir gerai praleido laiką. Dabar daugiau dirbu su rašto darbais ir taip pat turiu idėjų, kaip įtraukti studentus į rašto darbų rašymą, kad ši veikla būtų įtraukianti ir naudinga. Na, o komikams mano darbas universitete nėra naujiena, nes jiems jau seniai pasakojau, kad ateityje norėčiau būti dėstytojas ir toliau užsiimti komedija. Bet kuriuo atveju, ir ten, ir ten yra auditorija, kurią reikia sudominti, tai gal ir nėra tos veiklos tokios jau skirtingos.
– Ar dėstytojas Lietuvoje – prestižinė profesija?
– Manau, kad taip. Įsitikinau, kad tai nėra lengvas darbas, jeigu stengiesi. Sakyčiau, kad kiekvieno profesija yra tiek prestižinė, kiek nuoširdžiai tu atlieki savo darbą.
– Kas dėstymo procese jums teikia didžiausią malonumą, pasitenkinimą?
– Kaip lektoriui man svarbiausia yra studentų pažanga. Man labiausiai patinka stebėti jų pažangą. Tada suprantu, kad dirbu ne veltui ir padedu žmonėms įgyti naujų žinių. Kaip Komunikacijos ir rinkodaros centro darbuotojui svarbu, kad pas mus būtų studentų. Dirbant universitete svarbiausia, mano manymu, kad būtų studentų ir kad jie darytų pažangą.
– Kokią žinutę norėtumėte perduoti jauniems žmonėms, ypač tiems, kurie galbūt svarsto studijuoti ar dirbti MRU?
– Jauni žmonės, kurie svarsto studijuoti, dažniausiai nori kurti save, pažinti aplink supantį pasaulį ir užsiimti prasminga veikla. Tam neužtenka tik noro, reikia taip pat veiksmo ir tinkamos aplinkos. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad MRU yra ta aplinka, kuri skatina ir norą tobulėti, ir veiksmus, dėl kurių žmogus tobulėja.
