Vilniaus rajono savivaldybės darbuotojų apklausa parodė, kad didžioji dauguma asmenų, priglaudusių augintinį, jaučia teigiamą pokytį savo gyvenime, o pagrindinis motyvas tokiam žingsniui – noras padėti benamiams gyvūnams ir meilė jiems. Apklausos duomenimis, katės ir šunys išlieka populiariausiais priglaudžiamais augintiniais.
Dauguma apklaustųjų savo naujuosius šeimos narius rado gyvūnų prieglaudose, gatvėje arba priglaudė iš pažįstamų žmonių. Tai rodo augantį bendruomenės sąmoningumą ir norą suteikti antrą šansą tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos.
Absoliuti dauguma respondentų patvirtino, kad priglaudus gyvūną jų gyvenimas pasikeitė į gerąją pusę. Tarp dažniausiai minimų teigiamų pokyčių – padidėjęs džiaugsmas, atsiradęs naujas šeimos narys, didesnis linksmumas ir aktyvumas. Kai kurie respondentai paminėjo ir padidėjusią atsakomybę bei papildomas išlaidas, tačiau tai nesumažino bendro pasitenkinimo.
Toks darbuotojų požiūris rodo, kad asmeninės jų vertybės sutampa su bendra savivaldybės, kuri aktyviai prisideda prie gyvūnų gerovės kūrimo, kryptimi.
„Aktyviai sprendžiame gyvūnų gerovės klausimus, praėjusį mėnesį darbą pradėjo Gyvūnų gerovės ir apsaugos klausimų koordinavimo darbo grupė. Šios grupės tikslas – sukurti aplinką, kurioje gyvūnai būtų apsaugoti ir vertinami, taip pat stiprinti visuomenės sąmoningumą apie gyvūnų priežiūrą. Savivaldybėje taip pat vykdomos tokios iniciatyvos kaip nemokamas gyvūnų ženklinimas, siekiant kontroliuoti beglobių gyvūnų skaičių. Dėl papildomos informacijos galite kreiptis į savo seniūniją“, – primena savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Vansavičius.
Beveik visi apklausos dalyviai, priglaudę gyvūną, rekomenduotų tai padaryti ir kitiems. Vis dėlto, dalis respondentų, kurie šiuo metu neaugina gyvūno, kaip pagrindines kliūtis nurodė netinkamas gyvenimo sąlygas, alergijas ar laiko stoką. Nepaisant to, daugelis jų neatmeta galimybės priglausti augintinį ateityje.
O liepos viduryje savivaldybėje apsigyveno jaunas katinėlis, vardu Meras. Jis, neabejingos merginos rastas partrenktas Šatrininkuose, į savivaldybę atkeliavo iš prieglaudos, kuri informavo Aplinkosaugos skyrių, dirbantį su gyvūnų gerovės klausimais. Katinas šiuo metu yra 3-4 mėnesių amžiaus, viename iš kabinetų įrengtas gultas bei draskyklė, o paaugęs Meras galės nevaržomas aplankyti visus savivaldybės darbuotojus ir prižiūrėti, jog visi savo funkcijas atliktų tinkamai.
Darbuotojų istorijos: kaip augintiniai pakeitė jų gyvenimą
Kristina Malinovska, Socialinės gerovės skyrius: „Turime įvaikintą sūnų, su kuriuo paauglystėje vis dažniau kalbame apie palikimą ir rūpestį kitais. Nusprendėme savo patirtį perteikti per gyvūnų pasaulį ir pasiūlėme jam priglausti benamį katiną. Nuvažiavę į prieglaudą, sūnus iškart pasirinko vieną – jo istorija buvo panaši į mūsų šeimos.
Dabar namuose gyvena katinas Kotunia. Kai sūnui būna liūdna, jis dalijasi mintimis su juo – tarsi su draugu, turinčiu tokį pat likimą. Jų ryšys padeda išgyventi sunkius momentus.“
Justinas Gaulė, Viešosios tvarkos skyrius: „Rudis pas mus atkeliavo 2023 m. rudenį iš senyvos moters, kuri dėl sveikatos nebegalėjo juo rūpintis. Kad turėtų draugę, iš „SOS gyvūnai“ prieglaudos priglaudėme Doną-Mersedesą – abu iškart susidraugavo ir tapo šeimos nariais.
2025 m. rugpjūtį į mūsų namus atkeliavo dar viena mažylė katytė, kuri netrukus gaus vardą. Dabar turime tris katinus – vyresnėliai dar pripranta prie naujokės, bet tikime, kad visi puikiai sutars.“
Edita Bobinienė, Finansų apskaitos ir biudžeto skyrius: „Gyvename Glitiškių kaime – namuose turime savo augintinių, bet rūpinamės ir keliais benamiais katinais. Pernai vasarą prie jų prisijungė jauna katytė, o po kelių mėnesių atvedė tris mažylius. Supratome, kad žiemą jie lauke neišgyvens, tad ėmėmės gaudyti. Tai užtruko visą savaitę, rankos liko apdraskytos, bet pavyko. Du kačiukai surado namus, o trečioji – balta Zefyriukė – liko su mumis ir tapo mūsų katino žaidimų draugė. Šį pavasarį, padedant seniūnijai, sterilizavome ir jų mamą.“
Ilona Miladovska, Riešės seniūnija: „Naujo šeimos nario ilgai ieškojau prieglaudose ir galiausiai radau „Penktoje kojoje“. Praėjusią liepą su šeima parsivežėme Bruno – mielą, draugišką šuniuką. Pirmomis dienomis jis ilgėjosi brolių ir seserų, verkė, todėl teko priimti į lovą. Greitai parodė ir savo charakterį – išrovė gėles, išbarstė smėlį.
Bruno labai mėgsta žaislus, visada atsigula ant nugaros, kad pakasytume pilvą, o tada vėl prašo žaisti. Dabar jis užaugo ir tapo stiprus, todėl pasivaikščiojimai kartais nelengvi, bet aplink namus turi daug erdvės. Bruno – švelnus, meilus šuo, kuris visus sutinka norėdamas apkabinti. Draugai sako, kad jo akys – pilnos laimės ir meilės.“
Agnė Semionova, Investicijų ir projektų valdymo skyrius: „2009 m. prie garažų pasitiko mažas juodas kačiukas – vienintelis išgyvenęs iš į tvenkinį įmesto maišo. Negalėjau jo palikti, tad parsivežiau namo. Nors bijojau, kad tėvai nesutiks, jau pirmą dieną visi supratome, kad jis taps mūsų šeimos dalimi. Taip atsirado Myszka („Pelytė“).
Ji greitai priprato prie namų, buvo švelni, supratinga ir labai prisirišusi. Turėjo retą alergiją, todėl reikėjo nuolat rūpintis jos sveikata, bet tai tik dar labiau stiprino mūsų ryšį. Myszka pragyveno 13 metų, kartu su manimi persikėlė į naujus namus ir tapo drauge mūsų sūnui – jie žaisdavo, kartu miegodavo, dūkdavo.
2022 m. staiga susirgusi inkstų nepakankamumu, ji mus paliko. Nors veterinarai darė viską, išgelbėti nepavyko. Iki šiol ją prisimename su meile – ji buvo tikras šeimos narys, palikęs daugybę gražių prisiminimų.“
Gabriela Mickevič-Jara, užsienio kilmės Lietuvos gyventojų integracijos koordinatorė: „Turiu tris kates. Pirmoji – Bona, pas mane atsirado 2017-ųjų liepą. Važiavau dviračiu pro Kirtimus, ji sėdėjo ant šiukšlių maišų, pasikviečiau – atėjo. Tilpo į delną, įsidėjau į kuprinę, nuvežiau pas veterinarą, o vėliau – namo. Nors paaiškėjo, kad turi įgimtų sveikatos sutrikimų, jau aštunti metai gyvena laimingai.
Antroji – Bonita, priglausta iš prieglaudos 2019 m. balandį. Tuomet jai buvo apie 8–10 metų. Ji baikšti, bet labai švelni. Dabar artėja prie 20-mečio, tačiau vis dar energinga ir sveika, o per visą laiką sukėlė mažiausiai rūpesčių.
Trečiasis – Khan. 2020-ųjų spalį, prieš užvesdama automobilį, išgirdau po mašina miauksėjimą. Ten slėpėsi mažas juodas kačiukas, kuris pats atėjo į rankas ir kartu su manimi parėjo namo. Iš pradžių ieškojau jam šeimininkų, bet kai atsirado norinčių – jau nebegalėjau atiduoti. Taip jis liko su manimi.“
Nuotraukos iš asmeninių archyvų.
