Vasario 25 dieną Vilniaus rajone, Rukainių seniūnijoje gyvenanti Irena Dowgiałło mini savo šimtmetį.
Ypatingos sukakties proga jubiliatei buvo įteiktas Vilniaus rajono savivaldybės mero Roberto Duchnevičiaus sveikinimo raštas bei simbolinės dovanos. Ponią Ireną pasveikino vicemeras Algis Vaitkevičius, asmenų su negalia reikalų koordinatorė Janina Girucka bei Rukainių seniūnijos seniūnė Anžela Stankevič.
„Džiaugiamės galėdami minėti tokį gražų Jūsų jubiliejų – tai reta proga ir didžiulė vertybė mūsų bendruomenei. Linkime stiprios sveikatos, neišsenkančios energijos ir dar daug šviesių metų artimųjų apsuptyje“, – sakė sveikindamas vicemeras Algis Vaitkevičius.
Susitikimo metu jubiliatė pasidalijo prisiminimais, mintinai deklamavo eilėraščius, išmoktus dar pirmoje klasėje.
Irena Dowgiałło gimė 1926 metais Tetėnų kaime, Šalčininkų rajone. Ji augo gausioje, daugiavaikėje šeimoje – turėjo tris seseris ir du brolius. Tėvai vertėsi stambesniu ūkiu ir sunkiai dirbo žemę. Nepaisant kasdienių darbų, Irenos vaikystė prabėgo šilumos ir artumo kupinoje šeimos aplinkoje, jos atmintyje išlikdama kaip laimingas ir nerūpestingas laikotarpis.
Nuo mažens ji svajojo tapti siuvėja. Tačiau pokario meto realijos šiems planams įgyvendinti nebuvo palankios. Nepaisydama gyvenimo išbandymų, ji neatsisakė savo pomėgio – ilgainiui išmoko siūti, siuvinėti, megzti ir austi, tobulindama įgūdžius, kurie teikė jai džiaugsmo ir savirealizacijos jausmą.
1949 metais ji ištekėjo ir persikėlė gyventi į Kalesninkus, taip pat Šalčininkų rajone. Santuokoje gimė trys vaikai, kuriuos ji apgaubė besąlygine meile ir rūpesčiu, skirdama jiems visą savo širdį.
Visą gyvenimą ji buvo nepaprastai darbšti. Tvarkė ūkį, o vaikams paaugus pradėjo dirbti kelių tarnyboje Eišiškėse. Pareigos jos niekada negąsdino, priešingai, buvo natūrali kasdienybės dalis.
Vis dėlto likimas jai negailėjo skaudžių išgyvenimų. Visi jos broliai ir seserys tragiškai mirė dar palyginti jauni. 2012 metais ji tapo našle, o netrukus teko patirti dar vieną netektį – sūnaus mirtį. Po šių įvykių ji paliko savo namus ir apsigyveno pas dukrą, su kuria gyvena iki šiol Mykoliškių k., Rukainių seniūnijoje.
Nepaisant daugybės sunkių akimirkų, Ponia Irena retai skųsdavosi sveikata. Ji su įsitikinimu kartodavo, kad „geriausias vaistas yra švarus vanduo“, tikėdama gamtos galia ir saiko svarba.
