Vilnius svarsto, kaip įgyvendinti Architektūros įstatyme numatytą „1 % menui“ principą, pagal kurį dalis reikšmingų projektų biudžeto turėtų būti skiriama meno kūriniams. Tai turėtų suteikti viešosioms erdvėms bei visuomenei svarbiems pastatams tapatybę, estetinę vertę ir kultūrinį atpažįstamumą, tačiau praktikoje vis dar kyla daug klausimų.
„Miestas gali egzistuoti be meno, bet būtent menas atspindi jo kultūros lygį ir brandą. Todėl turime susitarti, kaip „1 % menui“ paversti ne privalomu biudžeto punktu, o kūrybiniu ir kultūriniu įrankiu, kuris stiprina architektūros kokybę, formuoja miesto tapatybę ir augina visuomenės santykį su menu. Kodėl neiškėlus sau ambicijos: Vilnius – meno miestas? Galėtume pritraukti meno mylėtojus ir miesto tyrinėtojus turininga ir autentiška meno kolekcija po atviru dangumi“, – sako Vilniaus miesto vyriausioji architektė Laura Kairienė.
Kaip menas tampa architektūros dalimi
Eglė Bogdanovienė, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė, pabrėžia, kad menininkų bendruomenė yra pasiruošusi aktyviai dalyvauti šiuose procesuose. Būtent menininkai buvo ta varomoji jėga, inicijavusi įstatymo pataisą. Vizualaus meno taryboje buvo atliktas tyrimas, analizuojantis, kaip panašios nuostatos veikia kitose šalyse, ir šios įžvalgos tapo svarbiu pagrindu siūlant pokyčius Lietuvoje. Ji akcentuoja, kad didžiausias iššūkis dabar — poįstatyminių aktų turinys ir menininkų bei architektų bendruomenės gebėjimas bendradarbiauti, kad meno objektai realiai atsirastų tiek naujai statomuose, tiek rekonstruojamuose objektuose. Svarbus ir visuomenės švietimas bei bendras susitelkimas.
Ekspertai diskutuoja, kaip geriausiai integruoti meną į architektūrą: ar menas turėtų būti įtraukiamas jau architektūrinių konkursų metu, kad organiškai įsilietų į erdvę, taptų pastato dalimi, ar įsigyjamas vėliau, kai projektas jau turi aiškią vietą ir formą. Taip pat svarstoma, ar patikimiau pirkti jau sukurtus aukštos meninės vertės kūrinius, ar užsakyti naujus, siekiant didesnės dermės su konkrečiu kontekstu.
Architektas, studijos „Processoffice“ partneris Vytautas Biekša, mano, kad jau architektūriniuose konkursuose vertėtų įtraukti aiškiai apibrėžtus kriterijus, kurie dar konkurso etape turėtų realios įtakos sprendimų formavimui. Tokie kriterijai padėtų kryptingai kelti meno kūrinio kokybės kartelę. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad konkurso metu architektai dažnai būna susitelkę į funkcinius ir techninius klausimus, todėl meno klausimai kartais lieka nuošalyje. Pasak jo, dviejų žingsnių modelis, kai iš pradžių organizuojamas architektūrinės idėjos konkursas, o po jo seka meno kūrinio sukūrimo konkursas, gali tapti vertinga galimybe tinkamai parinkti arba sukurti meno kūrinį.
Skulptūra „Ramus žmogus“, autorius Linas Šinkūnas
Kyla klausimų ir apie patį procesą – kokiu keliu atrinkti menininkus, kaip užtikrinti meninę kokybę bei skaidrų procesą ir produktyvų darbą tarp menininkų, architektų ir urbanistų, kad menas nebūtų tik priedas prie projekto, bet jo integrali dalis.
Mantas Vanagas, nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Citus“ įkūrėjas ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) valdybos narys, pabrėžia, kad tokie procesai neturėtų būti griežtai privalomi, tačiau turėtų būti aktyviai skatinami. Svarbu kurti sistemą, kurioje vystytojai matytų aiškią pridėtinę vertę ir realią naudą įtraukdami meninius sprendimus. Jis atkreipia dėmesį, kad prievolės dažnai skatina ieškoti būdų jas apeiti, o nesant geros valios procesai tampa formaliais. Tokiu atveju kyla rizika, kad meninė integracija liks tik „ant popieriaus“, be realaus kūrybinio įsitraukimo.
Darius Žakaitis, „TECHzity“ įkūrėjas ir kūrybinių industrijų projektų plėtotojas, apgailestauja, kad apskritai kyla klausimas dėl meno reikalingumo architektūriniuose projektuose — jo manymu, tai turėtų būti savaime suprantama vertybė. Jis pabrėžia, kad menas yra neatsiejama architektūrinės aplinkos formavimo dalis, taip pat akcentuoja darbo su kuratoriais ir menininkais naudą. Pasak D. Žakaičio, viskas prasideda nuo užsakovo — jis turi suprasti šio proceso vertę ir jį nuoširdžiai palaikyti, kad menas taptų organiška projekto dalimi, o ne formaliu priedu.
Kelias į kokybišką įgyvendinimą
Vilniaus miesto vyriausioji architektė L. Kairienė, kalbėdama apie „1 % menui“ įgyvendinimą sostinėje, pabrėžia kelias esmines kryptis. Pirmiausia, pasak jos, būtina integruoti viešąjį meną ankstyvose projekto stadijose, kartu numatant galimybę įsigyti kokybišką meno kūrinį vėlesnėse įgyvendinimo fazėse. Taip pat svarstoma steigti nepriklausomą viešojo meno tarybą, kurioje dirbtų architektai, įvairių disciplinų menininkai, urbanistai, istorikai, kultūros politikos atstovai. Taryba galėtų vertinti projektų kokybę, užtikrinti skaidrumą ir padėti išvengti situacijų, kai „1 % menui“ tampa tik formaliu biudžeto punktu.
Skulptūra „Vandens lelijos“, autorė: Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, architektas: Tomas Grunskis
Lolita Jablonskienė, Nacionalinės dailės galerijos vadovė ir Kultūros ministerijos Kultūros tarybos narė, remdamasi gerąja praktika, atkreipia dėmesį į šiuolaikinio meno integracijos į architektūrą ir viešąsias erdves daugiasluoksniškumą. Dažnai išryškėja dvi kryptys: viena orientuota į gilesnį meno ir erdvės integravimą, kita – labiau dekoratyvinė. Ji pabrėžia, kad dalis meno objektų būna laikini, ir tai svarbi miesto erdvių aktyvinimo bei eksperimentavimo priemonė.
L. Jablonskienė taip pat akcentuoja, kad meninio kūrinio atrankos procese turi dalyvauti ne tik ekspertai, bet ir užsakovai, nepriklausomi kuratoriai bei patyrę menininkai. Kadangi Lietuvoje šioje srityje dar nedaug praktinės patirties, ji pabrėžia svarbą mokytis iš tarptautinės praktikos ir stiprinti profesionalius procesus. Šią mintį palaiko ir L. Kairienė. Jos teigimu, viešajam menui reikalingos specifinės žinios – nuo architektūros ir meno dermės iki inžinerinių sprendimų ir projektų valdymo. Todėl svarbu kurti mokymų programas, skatinti tarptautinius mainus ir rezidencijas, kad Lietuvos kūrėjai galėtų įgyti reikiamų kompetencijų ir sėkmingai dirbti šioje srityje. Svarbus ir užsienio kūrėjų bendradarbiavimas su vietos menininkais – akivaizdu, kad laukia ne vienas tarptautinis projektas.
Greta šių klausimų iškyla ir monumentalaus meno problema. Pasak L. Kairienės, per pastaruosius dešimtmečius vyravęs mažo mastelio kūrybos modelis sumažino monumentalistų lauką, ir šiandien beveik nebėra menininkų, galinčių dirbti su dideliu masteliu, kuris urbanistiniame kontekste yra būtinas.
Skulptūra „Vandens nešėjas“, autorius: Romualdas Kvintas
Svarbu ne tik kultūrai, bet ir verslui
L. Kairienė atkreipia dėmesį, kad „1 % menui“ svarbus ne tik kultūrai, bet ir ekonomikai. Viešasis menas gali didinti vietos patrauklumą, formuoti identitetą, pritraukti investicijas. Pasak jos, tam būtina sukurti aiškią partnerystės sistemą tarp plėtotojų ir kūrėjų, kad abi pusės matytų pridėtinę vertę. Svarbu ir vieningų gairių bei metodikos parengimas. Tai leistų savivaldybėms ir užsakovams turėti bendrus standartus, aiškiai apibrėžiančius finansavimo, atrankos, įgyvendinimo bei priežiūros procesus. Tokia metodika padėtų išvengti fragmentiškų sprendimų ir užtikrintų nuoseklumą.
Asta Rokickienė, Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo politikos grupės vyresnioji patarėja, teigia, kad menas turi būti neatsiejama architektūros dalis, o valstybiniai objektai šioje srityje turėtų rodyti lyderystę. Todėl jiems numatyta prievolė ne mažiau kaip 1 % projekto vertės skirti meno integracijai. Tuo metu privačių vystytojų atveju šis principas grindžiamas sąmoningumu, atsakomybe ir vertybėmis. Ji pabrėžia, kad kultūros nereikėtų „įsprausti į rėmus“, todėl svarbu išlaikyti kūrybinę laisvę ir lankstumą. Aplinkos ministerija jau suteikė įrankį, o dabar svarbiausia, kad savivaldybės parodytų iniciatyvą, o vystytojai – sąmoningą įsitraukimą.
Diskusija šia tema vyko meno mugės „Art Vilnius“ metu. Visa diskusija prieinama čia: https://www.youtube.com/watch?v=LoZguCkrUJo
